150 metų senumo Čarlzo Darvino pastaba keičia miškininkystės būdus: šis principas prisidėtų prie didžiausios problemos sprendimo

Prireikė pusantro šimtmečio – ironiška, bet maždaug tiek pat laiko, kiek užtrunka užauginti ąžuolą iki kol jį jau galima kirsti – ir klimato krizės, kad politikai ir žemių savininkai rimtai pažvelgtų į Darvino idėją ir pritaikytų ją miškininkystei, rašo Birmingemo universiteto (JK) atmosferos mokslų profesorius Robas MacKenzie ir augalijos mokslų profesorė Christine Foyer.

Kol kas nėra tokios žmogaus sukurtos technologijos, kuri anglies dioksido absorbavime ir jo saugojime galėtų konkuruoti su miškais. Ch.Darwino idėją kartu auginti daug skirtingų augalų, kad padidėtų bendras augimo efektyvumas, dabar nagrinėja žymiausi mokslininkai, tyrinėjantys miškus ir klimato kaitą.

Australijos, Kanados, Vokietijos, Italijos, Nigerijos, Nigerijos, Pakistano, Švedijos, Šveicarijos, Kanados, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir JAV mokslininkai bei politikai neseniai susirinko aptarti, kaip Ch.Darwino idėja suteikia galimybę sodinti naujus miškus, kurie saugiai sugertų ir saugotų anglies dioksidą.

Kodėl verta sodinti daugiau miškų

Miškų sodinimas yra veiksminga priemonė klimato krizės švelninimui – tačiau miškai yra tarsi sudėtingos mašinos, susidedančios iš milijonų dalių. Netinkamai vykdomas medžių sodinimas gali daryti ekologinę žalą, ypač jei nesirūpinama sodinamų medžių įvairove. Mokslininkai teigia, kad vadovaujantis Ch.Darwino mintimis, vis labiau suvokiama, kad geriausi ir sveikiausi miškai yra tie, kuriuose yra didžiausia medžių įvairovė – ir įvairaus amžiaus medžiai.

Pagal šį modelį augantys miškai gali augti nuo dviejų iki keturių kartų efektyviau, taip maksimaliai padidinant anglies dioksido surinkimą ir atsparumą ligų protrūkiams, sparčiai klimato kaitai ir ekstremalioms oro sąlygoms.

Mišriuose miškuose kiekviena rūšis gauna skirtingus kitų rūšių maistinių medžiagų šaltinius, todėl bendras augimas yra efektyvesnis. O storesni kamienai daugiausia sudaryti iš anglies.

Mišrūs miškai taip pat dažnai būna atsparesni ligoms, nes juose susilpnėja kenkėjų ir ligų sukėlėjų – organizmų, sukeliančių ligas, – populiacijos.

Įžvalgusis Ch.Darwino pastebėjimas pateiktas 1859 m. garsiosios knygos „Apie rūšių kilmę“ ketvirtajame skyriuje. Šio „Darwino efekto“ tyrinėjimai davė pradžią gausybei ekologinės literatūros. Vis dėlto jis vis dar yra už miškininkystės mąstymo ribų, todėl iki šiol šio metodo skatinimui buvo skiriama mažai lėšų.

Ch.Darwinas taip pat aprašė evoliuciją natūralios atrankos būdu – procesą, kurio metu genai evoliucionuoja, kad atitiktų aplinką. Deja, žmogaus sukelta aplinkos kaita yra greitesnė nei didesnių, lėčiau besidauginančių organizmų – pavyzdžiui, medžių – genų evoliucija.

Šiuolaikiniai genų redagavimo metodai – tiesioginis operavimas DNR – gali padėti paspartinti procesą, laboratorijose kruopščiai nustatant pagrindinius genus. Tačiau tik žmonių praktikos evoliucija – t. y. tai, ką mes darome – turėtų būti pakankamai greita ir pakankamai plataus masto, kad būtų atkurta anglies dioksido ciklo pusiausvyra, ir mes vėl neviršytume saugių ribų, teigia Birmingemo universiteto mokslininkai.

Sveikesni medžiai sulaiko daugiau anglies dioksido

Susitikime mokslininkai aptarė Norberio parko valdos centrinėje Anglijoje tyrimą, kuriame aprašoma, kaip, taikant Ch.Darwino efektą ir kitas klimato kaitai jautrias priemones, valdoje dabar per metus „sugaunama“ daugiau nei 5 000 tonų anglies dioksido – todėl tai, ko gero, yra gausiausiai anglies dioksidą absorbuojanti (angl. carbon-negative) teritorija Jungtinėje Karalystėje.

Tokia įspūdinga statistika neatsiranda atsitiktinai įkasus į žemę keletą medžių ir tikintis geriausio – reikia kruopštumo ir ekologinio išprusimo, pastebi R.MacKenzie ir Ch.Foyer.

Skirtingo amžiaus medžiai taip pat nuolat teikia medieną ir užtikrina nuolatines darbo vietas – priešingai nei taikant kitus miškininkystės metodus, kai vienu metu kertami ir kertami dideli plotai.

Jungtinės Karalystės vyriausybė nustatė didelio masto medžių sodinimo reikalavimus, bet šie reikalavimai bus ir toliau peržiūrimi bei tobulinami. Vis dar kyla gyvybiškai svarbių klausimų, kokius medžius reikėtų sodinti, kur juos sodinti ir ką su jais daryti, kai jie užaugs.

Sakoma, kad pasodinti miško neįmanoma – tačiau tikrai įmanoma sukurti savotiška plantaciją, kuri išaugtų ir taptų mišku ateities kartoms. „Mums reikia, kad miškai būtų praktiškas, patikimas ir teisingas atsakas į mūsų klimato ir biologinės įvairovės krizes – ir Ch.Darwinas parodė mums kelią“, – sako Birmingemo universiteto profesoriai.

Parengta pagal „The Conversation“.