Dar baisiau ir už dinozaurus nušlavusį asteroidą: kas buvo „Didysis išmirimas“, prieš milijonus metų beveik sunaikinęs gyvybę Žemėje? Ar tai gali pasikartoti? (Foto, Video)

Viena po kitos augalų ir gyvūnų rūšys – tiek vandens, tiek sausumos – išnyko, kai ištisos ekosistemos sunkiai prisitaikė prie naujų aplinkos sąlygų. Taip pat žinomas kaip Permo-Triaso išmirimas, užtrukęs maždaug 100 000 metų, jei ne daugiau; jam pasibaigus, visos rūšys, išskyrus keletą rūšių, faktiškai išnyko.

Laikui bėgant, tos kelios likusios rūšys sudarė pradžią naujoms rūšims, kurios išsivystė į linijas, kurios yra šiandieninės biologinės įvairovės pagrindas.

Palyginti su kreidos išmirimu, kuris prieš 65 milijonus metų išnaikino daugumą dinozaurų, „Didysis išmirimas“ buvo daug labiau paplitęs, nepagailėdamas jokios gyvybės Žemėje.

Dėl to, kas sukėlė šį gana greitą rūšių nykimą, kilo daug diskusijų, kurias apsunkino fosilijų trūkumas, ir tai, kad tai įvyko labai seniai bei pačių įrodymų sudėtingumas.

Šiandien mes turime platų supratimą apie įvykius, kurie greičiausiai prisidėjo prie sąlygų, kurios buvo pernelyg priešiškos, kad su jomis galėtų susitvarkyti dauguma Žemės rūšių. Ir tai gali mums pasakyti keletą dalykų apie tai, ar dar kada nors išvysime ką nors panašaus.

Koks buvo gyvenimas prieš „Didįjį išmirimą“?

Mūsų planeta, palyginus su dabartimi, permo geologiniu laikotarpiu buvo labai skirtinga vieta. Prieš „Didįjį išmirimą“ Žemės paviršiuje dominavo didžiulis vandenyno plotas, supantis vieną žemyną, pavadintą Pangėja.

Nebeliko begalinių pelkių platybių, pilnų aukštų asiūklių, didelių vabzdžių ir besidriekiančių samanų kilimais, kurie buvo būdingi ankstesniam karbono periodui. Kai planetos sausumos masės buvo susigrūdusios, klimatas buvo padalintas į sausringą vidų ir vėsesnę pakrantę, kuri užleido vietą dideliems sekliems pakrančių vandenims.

Būtent šis sausringumas suformavo šios 50 milijonų metų trukmės biologinę įvairovę.

Kietesni, sėklas turintys augalai, tokie kaip spygliuočiai, paplito toli į sausumos gilumą. Varliagyviai rasdavo mažiau tinkamos aplinkos ir užleisdavo vietą gyvūnams, kurių dauginimuisi nereikėjo vandens telkinių. Tarp jų buvo sinapsidės – šiandieninių žinduolių protėviai – ir zauropsidės, iš kurių susiformavo  paukščių ir roplių šeimos medis. Ankstesniu laikotarpiu atsiradę jūrų gyvūnai, tokie kaip amonitai ir kaulinės žuvys bei rykliai, toliau klestėjo Saulės apšviestuose vandenyse.

Nors gyvenimas permo pradžioje įvairavo, netrukus viskas pasikeitė. Maždaug prieš 260 milijonų metų biologinė įvairovė smarkiai sumažėjo – maždaug trys ketvirtadaliai sausumoje esančių tetrapodų išnyko.

Kad ir kaip blogai tai skambėtų, ši vidutinio laikotarpio katastrofa buvo niekis, palyginti su nuostoliais, kuriuos Žemė patirs po 10 milijonų metų, permo pabaigoje, kai kažkokia katastrofa pražudė daugiau nei 80 procentų visų jūrų rūšių ir 70 procentų visų sausumos rūšių.

Tęsinys kitame puslapyje: