„Nuostabus ženklas danguje“: šio reiškinio negalėjo paaiškinti 800 metų

Įrašai apie šį išskirtinį įvykį išliko vienuolyno įrašuose, datuojamuose 1180-1199 metais. Įrašą apie reiškinį paliko Kristaus katedros bažnyčios vienuolis Gervase'as iš Kenterberio. Regis, tai pirmasis patikimas įrašas apie Anglijoje pasirodžiusį kamuolinį žaibą – ir žymiai įtikinamesnis nei ankstesni jo apibūdinimai Europoje. Seniau manyta, kad anksčiausi įrašai apie kamuolinį žaibą atsirado XVII amžiuje.

Vienuolyno dokumentuose, kurių šiuolaikinis leidimas sudaro 600 puslapių, aprašomi istoriniai Anglijos įvykiai, vienuolynų draugai ir priešai, taip pat reikšmingesni ar neįprastesni gamtos reiškiniai. Šiuose įrašuose aprašyti ir Saulės bei Mėnulio užtemimai, žemės drebėjimai ir potvyniai.

„Nuostabus ženklas“ danguje

Tyrinėjant Gervase‘o lotynų kalba parašytus įrašus apie gamtos reiškinius, buvo pastebėtas įrašas apie kamuolinį žaibą. Gervase‘o įrašai apie gamtos reiškinius pasirodo istoriniuose pasakojimuose be jokių preambulių ar įžangų. Nepaisant to, atrodo, jie buvo pakankamai svarbūs, kad Gervase‘as juos aprašytų. Įrašas apie kamuolinį žaibą pasirodo tarp įrašo apie naujo Sent Albano abato paskyrimą ir Thorney abato atstatydinimą.

Tiesa, tekste net nemėginama paaiškinti šio netoli Londono danguje pastebėto „nuostabaus ženklo“. Skaitytojui paliekama galimybė pačiam padaryti išvadas. Vienas abatas pradeda eiti savo pareigas, kitas – baigia, kartu su besisukančiu ugnies kamuoliu.

Gervase‘as buvo įžvalgus dangaus reiškinių stebėtojas ir apie juos pranešdavo. Pavyzdžiui, jo žaismingas aprašymas apie skylantį Mėnulio vaizdą primena vertikalaus miražo formavimąsi, kai dirbant su geležimi ar liejant varpus į viršų kyla karštas oras.

Gervase‘o kamuolinio žaibo aprašymas labai panašus į šiuolaikinius šio reiškinio liudijimus, bet atsirado 450 metų anksčiau nei antras anksčiausias pranešimas apie kamuolinį žaibą Anglijoje. Pastarasis įrašas atsirado dėl 1638 metų spalio 21 dieną vykusios audros Vaidkombe, Devono grafystėje. Nors yra ir senesni Nicholas'o Walsho teiginiai apie kamuolinį žaibą, pražudžiusį jo šeimą 1556 metais, ši istorija nebuvo užfiksuota iki pat 1712 metų, kai įrašą atliko istorikas seras Thomas Atkynsas.

Ilgą laiką į kamuolinius žaibus būdavo žiūrima skeptiškai. Nors dabar sutariama, kad tai yra tikras reiškinys, o jį mačiusių žmonių yra tūkstančiai, vis dar nėra mokslinio reiškinio kilmės paaiškinimo. Itin sudėtingos teorijos mini iš garuojančio dirvožemio degantį silicį. Neseniai buvo atliktas pareiškimas apie reto oro sferoje įstrigusią šviesą. Šis reiškinys – viena seniausių mokslinių mįslių, kuri neįminta iki pat šiol.

Mėnulio iliuzija

Nors jų ir nedaug, egzistuoja ir kitų senų neįmintų mokslinių mįslių. Viena jų – „Mėnulio iliuzija“ – itin domino viduramžių gamtos tyrinėtojus. „Mėnulio iliuzija“ – efektas, kai Mėnulis ties horizontu atrodo daug didesniu nei kai pakyla aukštai į dangų. Apie tai rašė viduramžių mąstytojai – tokie kaip al-Ḥasanas Ibn al-Haythamas (gimė Basroje, Irake, maždaug 965 mūsų eros metais, o mirė Kaire maždaug 1040 m.) bei Robertas Grosseteste (1170-1253 m.).

Šis fenomenas taip pat iki pat šio nėra įmintas. Tai neabejotinai su psichologija susijęs reiškinys, tačiau nieko bendro neturi su šviesos lūžimu, kaip manė viduramžių filosofai.

Kitas neįmintas reiškinys – feromagnetizmas, kurį galima pamatyti sąveikaujant magnetui su geležimi (puikus pavyzdys yra šaldytuvo durelių magnetas). Viduramžių tyrinėtojai, tokie kaip Johnas iš Sent Amando ir Petrusas Peregrinusas atliko eksperimentus su magnetais, kurie lėmė tolesnius tyrinėjimus. Tačiau tik 1928 metais Werneris Heisengergas per kvatinės mechanikos prizmę pateikė patenkinamą paaiškinimą apie šį reiškinį.

Kamuolinio žaibo supratimui įtakos turi negalėjimas atkartoti šio reiškinio laboratorijoje, taip pat ir didelė skirtingų liudijimų įvairovė. Aukščiau aprašytas pranešimas apie kamuolinį žaibą galėjo būti pirmas žingsnis suteikiant kiekybinės medžiagos, kurią naudodami galėtume pilnai paaikšinti Gervase‘o ir Kenterberio „nuostabų besileidžiantį ženklą“.

Viduramžių vienuoliai, tokie kaip Gervase‘as, buvo sužavėti gamtos ir jos reiškinių. Net ir praėjus šimtmečiams, jų įrašai – motyvuojanti medžiaga šių laikų mokslininkams ir istorikams.