Artėjantis pavasaris primena apie inkilų kėlimo metą

Pelėdoms – jau rudenį

Kitų rūšių paukščiai – smulkieji uoksiniai, taip pat ir pelėdos – sunkiai randa lizdui tinkamų vietų. Pasak ornitologo mėgėjo, anksčiausiai, jau rudenį ar žiemą, reikia kelti inkilus pelėdoms. Mat jos poruojasi vasarį, o kovo mėnesį jau suka gūžtas, nors joms tinkamų vietų dairosi gerokai iš anksto. Šiems naktiniams paukščiams vis sunkiau pavyksta rasti uoksų, kitų lizdaviečių.

Praėjusį rudenį Darius Musteikis iškėlė apie 50 inkilų pelėdoms: naminėms, liepsnotosioms ir pačioms didžiausioms ir itin retoms uralinėms, taip pat ir mažylėms – pelėdikėms, lututėms. Nelygu pelėdos rūšis, inkilus kėlė brandžiuose pušynuose, apleistuose tvartuose ar laukuose, pavieniuose medžiuose, įvairaus biotopo miškuose, kirtavietėse. Paprasčiausiais staliaus įrankiais garaže sumeistrautus inkilus susikrovęs į lengvojo automobilio priekabą, iš namų išvykdavo visai dienai. Juk šie paukščiai nemėgsta konkurentų, vienas nuo kito kuriasi ne arčiau kaip už puskilometrio ar kilometro.

„Inkilas didelis ir landa didelė – 13–14, 16–17 cm skersmens, todėl juos reikia apsaugoti, kad nepatektų pelėdų priešai. Pirmutinis priešas – kiaunės. Jos sunaikina viską, ką randa inkile. Jei jau vieną kartą kiaunė aptiko inkilą, ateityje tikrins visus inkilus“, – pasakoja D.Musteikis. Iškėlęs inkilus, jis pasirūpina, kad plėšrūnams landa būtų nepasiekiama – tam medį virš inkilo ir žemiau jo apjuosia apie 50 cm skardos juostomis.

Grįžtantiems paukščiams

Dabar inkilų gamintojas skuba pasirūpinti smulkiaisiais sparnuočiais. Kovą iš šiltųjų kraštų pradeda grįžti varnėnai, tačiau daugelis paukščių parlekia balandžio pradžioje.

D.Musteikis šį pavasarį ketina iškelti apie šimtą penkiasdešimt inkilų: didžiosioms, mėlynosioms ir kuoduotosioms zylėms, taip pat bukučiams, paprastosioms raudonuodegėms, varnėnams. Svarbu žinoti, kuriam paukščiui inkilas daromas – kiekvienai rūšiai turi būti atitinkamo dydžio namelis ir landa, inkilui parenkama skirtinga vieta bei aukštis.

Svarbu paisyti ir atstumų. Tik varnėnai pakenčia „bendrabučius“ – viename medyje gali perėti net keturios šeimos. Kitiems paukščiams inkilus reikia kelti kas 50–80 m.

Kad nebūtų trumpaamžiai

Ornitologas mėgėjas pastebi, kad inkilai, neapsaugoti nuo drėgmės poveikio ir kitų kenksmingų aplinkos veiksnių, yra trumpaamžiai.

Apskardintais stogeliais ir nudažyti inkilai gali tarnauti ir aštuonerius metus. Kokie dažai – acetoniniai ar aliejiniai – nesvarbu. Geriau, jei bus rudos ar žalios spalvos. Dažoma ne dėl grožio, o norint apsaugoti medieną iš lauko pusės. Inkilo viduje mediena nei dažoma, nei obliuojama.

Tarnavimo laiką trumpina ne tik lietūs, bet ir nerūpestingi inkilų gamintojai. Dažna nesudėtingo gaminio konstrukcinė klaida – neteisingai pritvirtintas dugnelis. Kai jis tiesiog prikalamas, vinys ilgainiui neatlaiko svorio, ir dugnas iškrinta. Štai kodėl jis turi būti įleidžiamas.

Inkilus keliantiems žmonėms D.Musteikis norėtų priminti, kad nevalia pamiršti ir iškeltųjų ankstesniais metais. Juos būtina išvalyti nuėmus stogelį. Kad būtų lengviau tai daryti, stogelis tvirtinamas dviem trim vinimis ar medvaržčiais. Smulkieji paukščiai inkilų nevalo. Tik varnėnai parskridę pavasarį bent kažkiek apsitvarko. Neprižiūrimi inkilai prisineša lapų, samanų ir kitokių lizdo atliekų, prisiveisia parazitų. Po dvejų trejų metų dėl vietos stokos ir parazitų tokiuose inkiluose sparnuočiai nebenori perėti. O juk kai kurie paukščiai, pvz., didžiosios zylės, per sezoną peri ne vieną, o dvi vadas.

Pasak pašnekovo, dar labai svarbu inkilo landą apsaugoti nuo genių. Mat šie paukščiai savo snapais praplatina landas tam, kad išlestų rastus kiaušinius ar jauniklius, o kartais – ieškodami saugios vietos nakvynei. Tokiame genio sugadintame inkile daugiau niekas neperės. Inkilų gaminimo entuziastas landas apskardina – iškerpa skardos žiedelį ir jį pritvirtina medvaržčiais.

Kiekvienas turės savo istoriją

Iškeltus inkilus D.Musteikis nufotografuoja, informaciją apie juos registruoja tam skirtame sąsiuvinyje. Nuo šiol kiekvienas inkilas turės savo istoriją. Kai juose atsiras jauniklių, mėgėjas ornitologas sugrįš tam, kad įsitikintų vados gausa ir išsiperėjusius paukščius sužieduotų.

„Nuo 1986 m. iki 1993 m. žiedavau paukščius, esu jų sužiedavęs daugiau kaip 5 tūkstančius“, – sako D.Musteikis. Praėjus metų virtinei, jis vėl kibo į širdžiai mielą veiklą. Kur tik nebuvo nuskridę ornitologo mėgėjo žieduoti paukščiai! Žinių apie juos atėjo iš visų Europos valstybių. Toliausiai, net iki Alžyro, buvo nulėkęs rudagalvis kiras. O žinia apie pas mus retos nendrinės vištelės sužieduotą jauniklį po gero pusmečio atėjo iš Prancūzijai priklausančios Korsikos salos.

Pasak ornitologo mėgėjo, teisė žieduoti paukščius suteikiama baigus ornitologų mokyklą, kai gerai pažįsti visus Lietuvą praskrendančius, užskrendančius, čia gyvenančius paukščius. Na, o žiedus gali išduoti Kauno žiedavimo centras, įsikūręs Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Ši įstaiga, be to, renka labai vertingą informaciją apie aptiktus žieduotus paukščius, jų migraciją.

„Radus negyvus ar sužeistus žieduotus paukščius, apie tai reikia pranešti Kauno žiedavimo centrui“, – aiškina ornitologas mėgėjas D.Musteikis. Labai svarbu nurodyti radimo vietą, datą, koks tai paukštis, kokiomis aplinkybėmis rastas, gyvas ar ne, kokia žūties priežastis. Žiedo informaciją reikia padiktuoti ar jį išsiųsti paštu. Žiede nurodyta valstybė, kurioje paukštis buvo sužieduotas, ir žiedo numeris, pagal kurį nustatoma, kur ir kada paukštis buvo sužieduotas, kaip ir kas žiedavo.

Lietuvos Respublikos žiedavimo centro adresas: Laisvės al. 106, Kaunas. Tel.: (8-37) 205870, (8-671) 92947.