Bangos žudikės iš legendų keliasi į mokslinę tikrovę

Statistika rodo, kad per pastaruosius 20 metų jūroje neaiškiomis aplinkybėmis paskendo apie 200 didelių laivų, tanklaivių ir konteinvežių, kurių ilgis siekė daugiau negu 200 metrų. Nepaisant to, laivų projektuotojai siūlė jūreiviams nepanikuoti ir toliau rekomendavo statyti laivus bei jūros platformas, atlaikančias tik 15 metrų aukščio bangas. Tikimybė susidurti su 30 metrų aukščio naikinančiomis bangomis, jų nuomone, buvo tokia pat maža, kaip ir tiesus meteorito pataikymas į einantį žmogų. Aišku, pagrindinis tokio nuraminimo stimulas – didinat jų aptikimumą stipriai išaugsianti laivų savikaina. Su viena iš tokių bangų 1995 metais susidūręs superlaineris „Queen Elizabeth II“ tik per plauką išvengė pražūties. Prisimindamas šį atsitikimą, superlainerio kapitonas pasakojo: „Iš pradžių man pasirodė, jog įvyko milžiniška navigacinė klaida ir laivas tuoj įsirėš į akmeninę Duvro sieną. Tačiau jau po akimirkos paaiškėjo, jog toji paslaptinga siena – milžiniško dydžio banga, žaibiškai užgriuvusi laivą su visu savo niokojančiu svoriu“. Laivui pasisekė – jis sugebėjo išsikapstyti iš po milžiniško kiekio vandens ir remonto darbams teprireikė dviejų valandų, po kurių jis sėkmingai plaukė tolyn. Tačiau svarbiausias istorijos dalykas tas, jog kapitonu patikėjo tiek laivų kompanija, tiek ir draudimo bendrovė, nors dar prieš kelis mėnesius už tokį „paaiškinimą“ būtų tekę stoti prieš teismą...

Situacija pasikeitė 1995 metais milžiniškai bangai užgriuvus norvegų naftos platformą „Drapner“. Lazerinis platformos radaras tiksliai išmatavo šios bangos aukštį – 26 metrai, kai aplinkinės bangos buvo neaukštesnės kaip 12 metrų. Gerokai aplamdyta naftos platforma atsilaikė, o mokslininkai gavo svarbios informacijos. 2000 metais Europos Sąjunga ir Norvegija ėmė vykdyti projektą MaxWave, kurio tikslas buvo išsamūs pavojingo reiškinio tyrimai. Paaiškėjo, kad „superbangos“ vandenyne atsiranda pakankamai dažnai. Pasitelkus palydovinę fotografiją, padaryta 30 tūkstančių nuotraukų, kurių kiekviena vaizdavo 10x5 km ploto vandenyno paviršių. Ištisus dvejus metus truko šių nuotraukų analizė, po kurios paaiškėjo šokiruojantys rezultatai. Pietinėje Atlanto vandenyno dalyje per 3 savaites buvo pastebėtos dešimt „superbangų“, kurių aukštis viršijo 25 metrus. O dar visai neseniai specialistai teigė, kad tokios bangos susidaro ne dažniau kaip kartą per 10000 metų! Taigi tai toli gražu ne retas reiškinys, kaip iki šiol tvirtino laivų statybos įmonės. Tiesa, šio projekto dalyviai nesugebėjo atskleisti tokių bangų atsiradimo priežasčių.

Tuoj po MaxWave projekto startavo taip pat ES remiamas WaveAtlas projektas, baigtas 2005 metais. Remiantis padarytomis palydovinėmis nuotraukomis okeanologai sudarė apytikslį pavojingųjų bangų žemėlapį. Jame pavaizduotos pagrindinės rizikingos vietos, kuriose tokių bangų susidarymas yra labiausiai tikėtinas. Ypač pavojingomis teritorijomis laikoma Rytinė Pietų Afrikos pakrantė, Biskaisko įlanka ir Šiaurės jūra. Tuo metu išsakyta hipotezė, jog ateityje bus galima nuolat iš palydovų stebėti šias zonas ir aptikus tokias bangas perspėti apylinkėse esančius laivus. Šių bangų tyrimai tęsiami ir toliau. Šio mėnesio pradžioje švedų mokslininkai baigė 30 metrų (ir didesnių) bangų kompiuterinio modeliavimo darbus ir teigia supratę šio reto gamtos fenomeno prigimtį. Profesorius M. Marklundas teigia, kad milžiniškos bangos susidaro susijungus dviejų štormų energijai. Bangos susiformuoja per keletą minučių ir leidžiasi tolyn, viską šluodamos savo kelyje. Tad profesoriaus manymu, bet koks įspėjimas apie atsiradusią bangą-žudikę bus pavėluotas. Belieka tik sudaryti jūrlapį, nurodant vietas, kuriose tam tikru metų laiku ir atitinkamomis sąlygomis labiausiai tikėtinas „superbangų“ susidarymas. Ir statyti laivus, pasiruošusius grumtis su tokiais monstrais...

Taigi, dar vienas pavyzdys kaip "legendos" virto realybe... Kiek dar tokių paranormalių reiškinių slepia aiškia ir logišką prigimtį?