Fermos po vandeniu

Technologija, kaip manoma, leis žuvims geriau jaustis ir sumažins atskirų ekosistemų taršą. Pirmieji „klajojančių narvų“ bandymai dabar vyksta Puerto Rike.

Pakrantėse įrengti dideli stacionarūs žuvų ūkiai nėra naujiena, tačiau baiminamasi, kad jie gali pakenkti vietinėms ekosistemoms.

„Priklausomai nuo auginamo guoto dydžio, dideli žuvų fekalijų kiekiai, nusėdantys po narvu, gali pakenkti jūros dugnui“, – teigia Masačiusetso technologijos instituto mokslininkas Cliffas Goudey‘us. Kita problema – audros, per kurias patikimai įtvirtinti narvus yra sudėtinga.

Todėl C. Goudey‘ui kilo mintis sukurti laisvai plaukiojančius narvus, kurie neužsibūtų vienoje vietoje taip ilgai, kad spėtų pakenkti ekosistemoms, o per audras plauktų kartu su bangomis ir nesubyrėtų.

Visai neseniai Puerto Rike buvo išbandytas pirmasis toks rutulio formos narvas, kurio skersmuo siekia 19 metrų. Narvas paprastai plaukia kartu su vandenyno srovėmis, tačiau jei jis nukryptų per toli į šalį, atgal jį grąžintų du 2,4 m skersmens sraigtai. Elektra juos aprūpina dyzelinis generatorius, įrengtas nedidelėje valtelėje virš narvo. Sraigtai pajėgia narvą stumti 0,3 m/s greičiu reikiama kryptimi.

Tobulinamuose narvuose planuojama įrengti palydovinės navigacijos sistemas bei maršruto planavimo programas. Tuomet būtų galima ne tik automatiškai palaikyti veisyklų kursą, tačiau ir parplukdyti jas į pakrantę atėjus „derliaus rinkimo“ metui. Nebus galima apsieiti ir be technologijos, apsaugančios narvus nuo laivų ir kitų nenumatytų kliūčių.