Pavojingi vandens gyvūnai. Antra dalis: rajos - neagresyvios, bet mirtinai pavojingos (video)

Šių kremzlinių žuvų klasės būrys skirstomas į 15 šeimų. Jų esama apie 300 rūšių. Svarbiausios rajų šeimos – pjūklanosės, elektrinės, tikrosios, dėmėtosios, glotniosios, jūrų lapės, dygiosios ir kt. Jų galima sutikti visuose vandenynuose, daugelyje jūrų, ypač tropikų ir subtropikų juostose. Esama rajų ir upėse.

Įdomu, kad rajos yra artimiausios ryklių giminaitės, nors iš pažiūros nė kiek neprimena savo plėšriųjų gentainių. Akyliau įsižiūrėjus, nesunku atrasti neginčijamų panašumų. Raja ne - kas kita, o gerai iškočiotas ir suplotas į blyną ryklys. Galima pasakyti ir kitaip: ryklys – tai torpedos formą įgijusi raja. Ir vieni, ir kiti – tos pačios kremzlinių žuvų klasės atstovai. Skirtingai nuo daugelio ryklių, rajos įsavino priedugnio gyvybės arealą – tuo ir paaiškinamos jų anatominės sandaros ypatybės. Todėl tik kai kurios rajos "atsiplėšė nuo žemės". Kitos liko gyventi "dugne" ir yra ne itin judrios.

Dauguma iš dabartinių rajų šeimų susiformavo dar prieš 150 milijonų metų ir per tą "savo amžių" mažai pasikeitė. Tačiau senoji ryklių giminė puikiai jaučiasi ir gerai sutaria su "šiuolaikiškesnėmis" - kaulinėmis žuvimis. Be to, rajos ir rykliai daug rečiau serga negu kaulinės žuvys. Jų fenomenalus imunitetas seniai domina mokslininkus.

Elektrinė raja

To susidomėjimo rezultatas ir kasmet atsirandantys vis nauji vaistai, sukurti ryklienos žaliavos pagrindu. Į kiekvieną naują preparatą žiūrima kaip į naują žmonijos gelbėtoją. Tai, žinoma, ir reklamuotojų triukai, bet juk iš piršto laužti dalykai greitai pamatomi. Mokslininkai tikisi ilgainiui ištirti, kaip veikia ryklių ir rajų organizmo apsauga, kuri šiems gyvūnams padėjo per milijonus metų sėkmingai išgyventi ne vieną mūsų planetos kataklizmą.

Nuo nykštukų iki gigantų

Ir jūrų, ir upių rajos būna įvairaus dydžio: nuo nykštukinių – kelių dešimčių centimetrų skersmens – iki milžiniškų mantų, dažniausiai vadinamų jūrų velniais – jos siekia 7-8 metrus pločio ir sveria iki pustrečios tonos! Dažniausiai rajos laikosi prie pat kranto, bet yra daugybė jų rūšių, gyvenančių 2500-2700 metrų gylyje.

Visų rajų akys yra suploto kūno nugaros pusėje, o burna ir žiaunos – prie pilvo. Skirtingai nei kaulinės žuvys, rajų patelės apvaisinamos kūno viduje. Kai kurios rajos yra gyvavedės: savo besivystančius embrionus jos "maitina" ant gimdos sienelių esančių išaugų išskiriamu maistinguoju skysčiu, primenančiu pieną. Be gyvavedžių, esama ir rajų, kurios deda ant dugno kiaušinius – ne apvalius, o plokščius, kaip ir pačios mažytės rajos, kurios iš jų išsirita.

Rajos nepasižymi dideliu vislumu, užtat jų gana reti palikuonys išvysta pasaulį jau neblogai pasiruošę savarankiškam gyvenimui. Nors rajos neturi kaulų, bet kremzlinis skeletas dažnai visiškai ne - kalkėja ir tvirtumu nė kiek nenusileidžia kaulų kietumui. Odą dengia kieti plokšteliniai žvynai kaip paleozojaus šarvuotąsias žuvis. Kiekvienas žvynas – plokštelė, iš kurios kyšo odinis dantis, dengtas emalio sluoksniu. Kiekvienas toks dantis turi vieną ar kelis ašmenis. Be kita ko, mūsų, kaip ir visų struburinių gyvūnų dantys, yra kilę iš tų plokštelinių žvynų.

Dygliauodegė raja ant jūros dugno

Dėl tų dantų rajos oda yra tokia šiurkšti ir gruoblėta, kad tinka naudoti net vietoje švitrinio popieriaus... Šarvus iš kietos rajų odos dėvėdavo samurajai viduramžių Japonijoje. Dabar dantytą žuvų odą žmonės yra išmokę suminkštinti ir iš jos įsigudrino siūti batus, rankines, diržus, pinigines ir kitus aksesuarus. Batų pora iš rajų odos kainuoja ne mažiau kaip 800 dolerių. Gerai, kad tokių gaminių paklausa yra nedidelė, tad šio verslo aukomis tampa nelabai daug žuvų.

Apskritai, be žmogaus, rajos vandenyne priešų beveik neturi – jas tik kartais užpuola rykliai ir didžiosios orkos. O žmonės rajas dar gaudo dėl gardžios jų mėsos ir riebių kepenų.

Nuodai ir elektra - pavojingiausi rajų ginklai

Nė vienas iš šių artimų ryklių giminaičių neturi aštrių, į peilio ašmenis panašių dantų. Rajų "valgiaraštį" sudaro nestambūs gyvūnai – planktonas, moliuskai, smulkios žuvytės. Tačiau kai kurių rūšių rajos gali būti mirtinai pavojingos net žmonėms. Tarp tokių pirmauja dygliauodegės (lot. Dasyatidae, angl. Stingray). Jų kūnas plokščias, platus, su rykštės formos uodega. Uodegos nugarinėje pusėje yra nuo vienos iki keleto kietų, pjūkliškai dantytų nuodingų adatų.

"Nieko nėra baisesnio, už dygliauodegės rajos spyglį... Tas grėsmingas ginklas gali persmeigti medį, ir medis nudžius; jis taip pat gali perdurti šarvus kaip geležinė strėlė, o prie geležies jėgos jam dar duota ir nuodų galių", - pažymi Plinijus "Gamtos istorijoje". Dygliauodegės rajos spyglys siekia 40 centimetrų, o jo forma primena durklą dantytais kraštais.

Spyglys rajos uodegoje

Dantytas rajos "ginklas"

Po susidūrimo su dygliauodege raja

Gindamasi išgąsdinta raja staigiu ilgos uodegos mostu baisųjį "durklą" giliai įsmeigia į aukos kūną. Smūgio jėga ganėtinai didelė – nuo šios adatos neapsaugo ne tik rūbai, bet ir odiniai batai – ji juos perskrodžia kiaurai. O dėl dantytų kraštų "adata" patikimai įstringa žaizdoje. Bet ir tai dar ne viskas: palei spyglio kraštus vingiuoja du gilūs grioveliai, kuriais nuteka nuodai. Dygiųjų rajų "ginklus" senovėje Ramiojo ir Indijos vandenynų salų gyventojai, indėnai, malajiečiai ir Australijos aborigenai naudodavo savo strėlių antgaliams. Nuodai labai stiprūs – kūną žaibiškai perskrodžia skausmo banga, kraujo spaudimas krenta, pradeda „mušti“ širdis. Žinomi atvejai, kuomet nuo tropinių dygliauodegių nuodų žmonės numirdavo.

Pačios dygliauodegės rajos būna labai skirtingo ūgio – jis gali svyruoti nuo 60 centimetrų iki 2,3-2,5 ir dar daugiau metrų.

Dygliauodegės rajos

Dygliauodegės rajos labai išgarsėjo pernai, kuomet rugsėjo 4-ąją filmuojant po vandeniu raja vienu dūriu į širdį nužudė televizijos laidų vedėją Stivą Irviną. Stulbinanti naujiena akimirksniu apskriejo pasaulį. Kas domisi gamta, šį žmogų tikrai matė daugelyje dokumentinių filmų, kur Irvinas drąsiai filmuodavo krokodilų, tigrų, gyvačių ir kitų pavojigų gyvūnų gyvenimą.

Stivas Irvinas

Vos mėnesiui praėjus po Stivo Irvino žūties, spauda pranešė apie dar vieną rajos "išpuolį": prie Floridos pakrantės dėmėtoji raja iššoko iš vandens ir netyčia nusileido valtyje, kurioje buvo 81 metų amerikietis. Pagyvenęs vyras bandė išmesti žuvį už borto, bet persigandusi raja gindamasi perdūrė spygliu žvejo širdį.

Vyras išgyveno, bet rajoms, regis, ilgam prigijo bloga šlovė. Žinoma, dygliauodegės, kaip ir kiti vandenyno gyventojai, gali kelti pavojų žmonių gyvybei, bet tai, kas įvyko Floridoje, - tik atsitiktinai sutapusių aplinkybių rezultatas, o ne "suplanuotas" pasikėsinimas nužudyti.

Dygliauodegės rajos

Kas būna, jei ir su maža dygliauodege raja elgiamasi neatsargiai: 

Dygliauodegės rajos "žvejyba"

Elektrines rajas (Torpediniformes) senovės graikai vadindavo "narke" - "sustingdanti". Matyt, neatsitiktinai žodis turi tą pačią šaknį kaip ir "narkotikas". Elektrinės rajos aiškiai audrino senovės žmonių vaizduotę – jų atvaizdų aptinkama egiptiečių freskose, ant etruskų vazų, romėnų mozaikose. Galimybė generuoti elektros srovę, būdingą visoms raumenų ląstelėms, rajos savo evoliucijos metu sustiprino tūkstančius kartų. Kad apsvaigintų grobį ar apsigintų nuo priešų, jos gali paleisti 300 voltų įtampos išlydį, kurio metu sugeneruojama iki 30 A (!!!) elektros srovė. "Elektros šoko terapiją" dažnai išbando žvejai ir neatsargūs plaukikai, tačiau mirtimi pasibaigusių atvejų kol kas dar nėra užfiksuota.

Elektrinė raja

Ar tikrai rajos labai pavojingos? Jeigu jas išgąsdinsite ar bandysite sugauti – tuomet tikrai taip. Tačiau apskritai jos nėra plėšrūnės ir pajutusios kraujo kvapą jūsų nesivys – tad bijoti ar jas naikinti tikrai neverta. Tai labai savotiški ir unikalūs gyvūnai, kurių ramybę tiesiog privalu gerbti...

Parengta pagal:

• Stingray
• Rajidae
• Mirtinai pavojingas susitikimas. Dienraštis "Klaipėda"