Mykolas Drunga. Karšti mokslininkų ginčai dėl klimato kaitos skandalo

Šių instancijų išvada tokia, kad britų tyrėjai vis dėlto nesukčiavo.

Antra vertus, buvęs ilgametis Virdžinijos universiteto aplinkotyros profesorius, dabar „Cato“ instituto mokslo bendradarbis Patrickas J. Michaels`as dienraštyje „Wall Street Journal“ suabejojo vienos tų instancijų objektyvumu.

Taigi, kur ir kieno teisybė? Bandykime pasiaiškinti.

Aną lapkritį, prieš pat pasaulinę klimato konferenciją Kopenhagoje, kai kurie britai tyrėjai buvo kaltinami manipuliavę skaičiais ir paskutinio tūkstantmečio klimato duomenis pavaizdavę su tam tikrais perdėjimais.

Savo kaltinimus skeptikai grindė kai kuriais iš Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimų padalinio Norviče nutekintais elektroniniais laiškais.

Skeptikų bylą sustiprino tai, kad sausį pats Jungtinių Tautų tarpvyriausybinis klimato kaitos komitetas turėjo pripažinti padaręs apmaudžią klaidą vienoje ataskaitoje dėl ledynų Himalajuose. Šią temą žiniasklaidoje eskaluojant, rimtai suabejota klimato tyrėjų patikimumu.

Į skeptikų chorą jungėsi ne tik bulvarinė spauda. Netgi gerą vardą turintis „Sunday Times“ leido sau suabejoti, ar klimato šilimas galėtų sunaikinti per 40 proc. Amazonės miškų.

Savo tezę laikraštis pagrindė tropinių miškų eksperto Simono Lewiso neva pareikšta nuomone, o pačią publikaciją citavo daugelis kitų pasaulio laikraščių. Tačiau S. Lewisas įrodė, jog „Sunday Times“ parašė netiesą, ir birželį laikraštis už tai atsiprašė, – teigė šveicarų naujienų agentūra.

Tuo tarpu klimato tyrėjus reabilitavo, kaip minėta, trys instancijos: Jungtinės Karalystės Žemesnieji Parlamento rūmai, vienas tarptautinių ekspertų komitetas ir paties Rytų Anglijos universiteto komitetas.

Tačiau, kaip sakė Ursas Neu, Šveicarijos gamtos mokslų akademijos padalinio „ProClim“ vicedirektorius, žala jau padaryta. „Tam tikrose gyventojų sluoksniuose pasitikėjimas klimato tyrimais jau nukentėjo. Nesvarbu, teisingi ar klaidingi tyrėjams daromi priekaištai, kažkiek iš to prilipo“, – kalbėjo jis Šveicarijos naujienų portalui.

U. Neu taip pat apgailestavo, kad apie mokslininkų išteisinimą pranešta daug mažiau negu apie jiems skeptikų mestus kaltinimus. „Mokslininkai turi pamąstyti apie strategijas, kaip jiems geriausia susitvarkyti su propagandiniais išpuoliais, kurie su mokslu neturi beveik nieko bendro“, – sakė jis.

Antra vertus, nors paskiausioji ekspertizė konstatavo, jog britų klimatologams negalima prikišti jokio nederamo ar moksliškai nekorektiško elgesio, ji taip pat pažymėjo, kad Rytų Anglijos universiteto tyrėjai neparodė pakankamai atvirumo.

Šiai minčiai pritarė ir U. Neu. „Mokslo bendruomenės užduotis yra iš naujo atkurti pasitikėjimą. Ir tai galima tik laikantis atvirumo ir imantis pačios geriausios komunikacijos“.

Tačiau tam, kad jie gerai komunikuotų savo tyrimų rezultatus ir tinkamai juos pristatytų viešumoje, daugeliui mokslininkų trūksta ir patirties, ir profesinio pasirengimo komunikacijos srityje.

Mokslininkai, pasak U. Neu, turi įsisąmoninti, kad visa, kas kur nors pasakoma, gali vėl iškilti į paviršių, užtat reikia būti labai atsargiems kalbant. „Tai liečia ir privačius pokalbius su kolegomis, kurie irgi gali būti kada nors ir kam nors prikišami“.

Šveicarų klimatologo nuomone, esama sluoksnių, kurie dėl politinių išskaičiavimų suinteresuoti visam klimato mokslui priklijuoti abejotinumo ženklą.

Tai tiek iš straipsnio Šveicarijos tinklalapyje „swissinfo“.

Kitą požiūrį išreiškė Patrickas J. Michaelsas dienraštyje „Wall Street Journal“. Tiksliau pasakius, jis suabejojo vieno komiteto, išteisinusio britų klimatologų profesinį elgesį, objektyvumu. Jis rašė, kad šį komitetą, pasivadinusį „nepriklausomu“ ir tyrinėjusį elektroninį paštą klimato kaitos klausimu, paskyrė ir finansavo pats Rytų Anglijos universitetas.

O keturių narių komiteto pirmininkas, buvęs Glazgo universiteto vicekancleris Seras Muiras Russellas, Londono „Times“ pasakė, jog „atsižvelgiant į priekaištų pobūdį, dera, jog nei su universitetu, nei su klimato mokslo bendruomene nesusiję žmonės pažvelgtų į susirašinėjimą, jį įvertintų ir tuo pagrindu pateiktų savo rekomendacijas“.

Tačiau, pasak P. J. Michaelso, bent vienas komiteto narys, profesorius Geoffrey`is Boultonas, net 18 metų dėstė Rytų Anglijos universiteto aplinkotyros mokykloje, o jo dėstymo kadencijos pradžioje ir buvo įsteigtas tas Klimato tyrimų padalinys, kurio darbuotojų privatūs elektroniniai laiškai sukėlė klimato kaitos skeptikų abejones.

Toliau P. J. Michaelsas savo straipsnyje konkrečiais pavyzdžiais pavaizdavo, kaip, jo nuomone, kai kurie su Rytų Anglijos universitetu ir Pensilvanijos valstybiniu universitetu susiję klimato kaitos mokslininkai bandė užčiaupti burnas kitiems, su jais nesutinkantiems kolegoms.

Tarp jų ir lietuvių kilmės Harvardo universiteto astrofizikė Sallie Baliunas, kuri įsitikinusi, kad globalinis šilimas mažiau susijęs su žmogaus veiklos išmetamo anglies dvideginio kiekiais, o daugiau su Saulės radiacijos pokyčiais.

Taigi, atrodo, kad galutinio, aiškaus, visapusiško žodžio dėl globalinio šiltėjimo mokslas dar nėra taręs. Mokslininkai, kaip ir kiti žmonės, turi savo projektus ir įsitikinimus, formuojamus ne tik mokslo, bet ir politikos.

Vis dėlto klimato kaitos mokslas egzistuoja, nors juo užsiimantys mokslininkai dažnai neprieina vienodos nuomonės.