Globalinis atšilimas ir pasaulinis tvanas - ar tikrai žmonija sukėlė pasaulio pabaigą?

Pasaulio visuomenę kasdien gąsdina skelbiami faktai ir girdimos prognozės apie šylantį Žemės klimatą ir to reiškinio būsimas pasekmes. O jos pranašaujamos tikrai šiurpinančios.

Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus, jei ir toliau klimatas mūsų planetoje šils tokiais tempais kaip šiandien, tai 2050 metais ištirpę Arkties ledynai pakels Ramiojo vandenyno vandens lygį 26 centimetrais, o iki 2100 metų – 0,5 metro (tačiau didesni pesimistai teigia, kad jis pakils 1,2 metro).

Pateikiama ir visai katastrofiška versija: progresuojantis atšilimas sunaikinsiąs visus planetos ledynus, ir vandenyno lygis pakils net 70 metrų arba netgi iki 100 metrų! Biblijoje aprašytas Pasaulinis tvanas gali virsti realybe...

Kad ir ką sakyti, bet tema tokia sensacinė, jog tikrai ne vienam žurnalistui kilo ranka nuo savęs pridėti daugiau šauktukų, padidinti užliejamo vandens kiekį ir paskandinti vis daugiau miestų. Tačiau tai nereiškia, jog šis perspėjimas – vien pramanai. Tik vėlei, rizikuosim būti nepopuliarūs ir patarsim nepasiduoti emocijomis, o blaiviai pasverti visus dabar žinomus faktus.

Pesimistų žemėlapis "Pasaulis be ledynų"

Rusijos mokslų akademijos Geografijos institute jau sudarytas žemėlapis "Pasaulis be ledynų", į kurį, pasak daugumos straipsnių internete, neįmanoma žiūrėti be siaubo. Ne tik žiūrėti, bet ir aptikti jo skaitmeninę versiją. Mums tepasisekė aptikti vieną iš tokių žemėlapių versijų, vaizduojančią pasaulio žemėlapio pokyčius jeigu ištirptų visi Arkties ir Antarktidos ledynai.

A - pasaulio kontūrai prieš tvaną
Б - pasaulio kontūrai vandens lygiui pakilus 100 metrų

Nors pasaulio žemynų kontūrai dar jame atpažįstami, tačiau dešimtys stambiausių miestų žada atsidurti po vandeniu: jų laukia legendinės Atlantidos likimas. Po vandeniu būtų lemta išnykti Niujorkui, Sankt Peterburgui, Vašingtonui, Odesai, Buenos Airėms, Londonui, Amsterdamui, Lisabonai, Melburnui, Tokijui. Būtų užlietos šiaurinės Prancūzijos, Olandijos, Belgijos, Vokietijos, Lenkijos teritorijos.

Nugrims į vandenyną Kanarų, Havajų ir šimtai kitų salų. Karos jūra užlies Vakarų Sibirą net iki Omsko. Dings Floridos pusiasalis, o Krymas taps sala vėl susijungus Juodajai ir Azovo jūroms, kurias platus sąsiauris jungs su Kaspijos jūra.

Paklausit, o kaip Lietuva? Viskas priklauso nuo prognozių pesimizmo laipsnių. Bet kokiu atveju, Klaipėdai ir visam jo kraštui nėra jokių perspektyvu net prie optimistinių prognozių, tačiau prie pesimistinių visa Lietuva žada tapti padidėjusios Baltijos jūros dugnu.

Manoma, jog jau 2020 metais Alpėse gali ištirpti visas sniegas. Jau šiandien čia sparčiai tirpsta kalnų ledynai, jų slėniuose sudarydami naujus ežerus. Neseniai vieno tokio ežero vandenį teko nuleisti, kad nepralaužtų dambos.

Teritorijos, kurių nepaslėps pakilęs vandens lygis, bus padengtos dykumų smėliu. Jau ir dabar Sacharos dykumos smėlis vis intensyviau dengia pietinį Europos kraštą. Pučiantys iš Libijos dykumų vėjai per Viduržemio jūrą perneša milijonus tonų smėlio, kuris geltonu apnašu padengia europiečių automobilius, medžius, ūkininkų pasėlius.

Dėl globalinio atšilimo, jeigu jis tikrai toks bus, gali pasikeisti klimatinės zonos – nuo Žemės polių pasislinkti į Šiaurę ir Pietus 500 – 1000 kilometrų.

Iš kur tokios baisios prognozės?

Tokios liūdnos prognozės. Tačiau ar tikrai taip bus ir kodėl taip bus, niekas dorai nežino. Bet tuomet kyla klausimas, iš kur tokios baisios prognozės?

Atsakymas paprastas – Žemės klimatas tikrai keičiasi. Tai yra faktas, dėl kurio diskutuoti neverta. Galima ginčytis tik dėl priežasčių. Kaip jis keičiasi? Palaipsniui auga:

Taigi, temperatūra tolygiai didėja. Punktyrine linija pažymėtas prognozuojamas temperatūris augimas. Atrodo, prognozės pasitvirtina. Bet ar Žemėje to nėra buvę ankščiau? Yra, ir ne kartą.

Pasirodo, temperatūrų svyravimai buvo visada, tik dabar prognozuojamas labai didelis jos šuolis. Nors tai, kas yra šiandien - pakankamai normalus Žemės klimatas, ne kartą joje buvęs. O jeigu pažiūrėjus dar didesnį laikotarpį?

O štai šiame paveiksliuke pavaizduota klimato kaita per pastaruosius 100 milijonų metų. Pasirodo, pas mus jau yra buvę netgi labai karštų vasarų. Tik tuomet žmogus dar negyveno...

Tik kaip čia yra, jog temperatūros padidėja keliasi laipsniais, o jau kalbama apie ledynų tirpimą ir globalinį atšilimą? Pasirodo, didėjanti vidutinė tempratūra visiškai keičia klimato struktūrą.

Matote, vidutinė temperatūra pasislenka labai nedaug, tačiau iš karto sumažėja šaltų dienų kiekis ir nepaprastai išauga karštų dienų skaičius. Vat ir visa paslaptis, kodėl vidutinei temperatūrai padidėjus keliais laispniai, pasaulyje viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Taigi, klimatas šyla, bet neiašku kiek ir kodėl. Vandenynų lygis irgi kyla. Tai irgi faktas. Vidutiniškai per metus vandenyno lygis dabar padidėja apie 3.5 mm. Aptikę tokius stabilius vandenyno lygio pokyčius, mokslininkai natūraliai ėmė ieškoti priežasčių. Kadangi realiai patikrinti hipotezių nėra galimybių, pasinaudojo šiais laikais labai pamėgtu mokslinių tyrimu metodu – modeliavimu. Rezultatai, kaip jau buvo minėta – šokiruojantys – ištirpus visiems ledynams prognozuojamas vandens lygio pakilimas apie 70 metrų.

Taigi, klimatas neabejotinai šiltėja, vandens lygis kyla – ar gali būti dar klausimų dėl „šiltnamio efekto“? Ir gana netikėtas atsakymas – taip, gali. Ir ne tik klausimų, bet ir visai kitokių nuomonių.

Optimistai - tvano nebus 

Tačiau esama autoritetingų mokslininkų, neigiančių tokias liūdnas prognozes. Vienas tokių – Londono laikraščio "The Sunday Telegraph"mokslo apžvalgininkas Kristoferis Monktonas.

Kaip negąsdintų klimato šiltėjimo akivaizdūs faktai, žmonės nori žinoti ir alternatyvias prognozes.

Praėjusių metų spalio mėnesį Kristoferis Monktonas net dviejuose minėto laikraščio numeriuose ( 5 ir 12 d.d.) skelbė savo straipsnius šia tema, kurie vėlgi sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą.

"Norėdamas būti objektyvus, aš stengiuosi laikytis dviejų kraštutinių nuomonių vidurio, - sakė Monktonas žurnalistams.

– Todėl keletą mėnesių man teko kruopščiai studijuoti šia tema skelbtą medžiagą. Po ilgų apmąstymų bei konsultacijų aš priėjau prie išvados, kad mūsų planetos klimato atšilimo problema yra … ne mokslinė, o greičiau politinė!.. "

Pasak Monktono, globalinio šilimo vertinimas – aiškiai perdėtas.

Dar 1886 metais Svantė Arenijus paskaičiavo, jog padvigubėjus atmosferoje angliarūgštės dujų, Žemėje temperatūra padidės net 8 laipsniais. Nuo to laiko tos angliarūgštės pasaulio pramonė tikrai smarkiai padidino, tačiau 1970 metais atlikti tyrimai parodė, jog temperatūra padidėjo tik 0,5 laipsnio!

Tačiau oficialusis mokslas kažkodėl laikosi Arenijaus versijos!

Kas Monktonui kelia abejonių?

Pirmiausia - tai grįžtančios atgal iš tropopauzės (pereinamasis sluoksnis tarp troposferos ir stratosferos) pačios Žemės išspinduliuotos šilumos kiekiai. 1996 metais JTO pateikė skaičius: jos grįžta 4,4 vato į kvadratinį centimetrą per sekundę.Tos pačios organizacijos 2001 metų dokumentuose šis rodiklis jau sumažėjęs iki 3,7 vato! O 2004 metais JTO specialistai pranešė, jog šis rodiklis tesiekia tik 1,5 vato... Tad išeitų, kad klimatas ne šyla, o vėsta!?..

Kai kurie žymūs mokslininkai pasisako maną, jog, pavyzdžiui, viduramžiais Žemėje atmosferos temperatūra buvo trimis laipsniais aukštesnė nei šiandien.

Nustatyta, jog pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį laivai plaukiojo tuose Arktikos rajonuose, kurie šiandien sukaustyti amžino įšalo ledų! 1421 metais čia plaukiodama Kinijos imperatoriaus flotilija niekur nesusidūrė su ledais!

Mokslininkai sutinka, jog tais laikais "poliarinė kepurė" galėjo būti mažesnė nei šiandien. Bet juk istorija byloja, kad garsusis vikingas Erikas Rudasis, aptikęs Arktikoje didžiulę žalią salą, būsimųjų jos gyventojų džiaugsmui pavadino ją Grenlandija (Žalia žemė). Čia suklestėjo žemės ūkis, žemė davė didelius derlius. Rojaus gyvenimas čia tęsėsi tol, kol šią žemę sukaustė amžinas įšalas.

Tai neginčijami faktai, kuriuos patvirtina ir aptinkami po amžinu įšalu archeologiniai radiniai: žmonių čia tikrai gyventa, ūkininkauta.

Tik niekas nepatikės, jog tuo metu ši sala ar koks kitas žemynas skendėjo žmogaus veiklos skleidžiamoje taršoje!

Taigi priežasčių būta kitų. Todėl ir šiandien, pasak kai kurių mokslininkų, baimė dėl Grenlandijos ledų tirpimo vargu ar pagrįsta, nes per ilgą viduramžių laikotarpį jie tirpo kur kas sparčiau nei šiandien.

O tyrimai parodė, jog mūsų planetoje oro temperatūra gilioje senovėje gerokai lenkė angliarūgštės kiekį atmosferoje. Bet Pasaulinio tvano mūsų eroje nebuvo – geriausiai žinomas biblijinis tvanas turėjo vykti gerokai seniau. Nors pastarosios hipotezės niekas neatmeta – tvanas tikrai galėjo būti ir dėl jo iš Žemės pranyko daugelis gyvūnijos ir augalijos rūšių. Tik štai ir vėl klausimas – kaip galėjo toks tvanas būti, jei netgi mūsų eroje stipriai besikeičiantys ledynų kiekis nesukėlė didesnių pasaulio vandenyno lygio svyravimų?

Šiltą viduramžių periodą, apie kurį mes jau užsiminėme, 1550 metais pakeitė "Mažojo ledynmečio periodas" , trukęs iki 1750 metų.

Tais laikais per šimtmetį oro temperatūra krisdavo -1,5 laipsnio. Tuo laikotarpiu Londone net Temzės upė pasidengė ledu. Tačiau JTO pateiktuose 2001 metų grafikuose, rodančiuose vidutinę Žemės temperatūrą per paskutinįjį tūkstantmetį "Mažojo ledynmečio periodas" visai nežymimas. Nors 1996 metais dar jis žymėtas.

Pradedant 1750 metais, temperatūra pradėjo kilti ir stabilizuotis. Kiekvienam aišku, jog tuometinė žmogaus veikla niekaip negalėjo lemti atmosferos pokyčių. Kai kurių klimatologų nuomone,1400 – 1600 metų periodu vidutinė Žemės atmosferos temperatūra keitėsi kur kas sparčiau nei ankstesnius šimtmečius.

Žodžiu, autoritetingi klimatologai abejoja JTO garsiojo Kioto protokolo argumentų pagrįstumu. Visgi, tai nekeičia pačios protokolo esmės – net jeigu angliarūgštė ir neįtakoja tiesiogiai vykstančių klimato kaitos procesų, visgi gamtos taršą reikia mažinti vien dėl nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių. Tad nutarimas išsivysčiusioms šalims mažinti angliarūgštės dujų išmetimo į atmosferą kiekį yra labai sveikintinas ir rekomenduotinas. Tačiau kaip čia pagaliau yra su klimato kaita?

Jeigu prisimintumėme Kristoferio Monktono bei kitų autoritetingų klimatologų nuomones, išeitų, jog šiandieninė mūsų aplinkos temperatūra nėra kokio nors globalinio atšilimo simptomas, nes, kaip žinoma, viduramžiais ji buvo aukštesnė net 3 laipsniais.

Tačiau ilgalaikė klimato kaita galima, ir ji gali svyruoti priklausomai nuo regionų. Ar gali taip būti? Visose klimato kaitos kreivėse temperatūra po 2000 metų labai jau stipriai kyla į viršų. Tiesa, punktyrine linija – tai irgi tėra modeliavimo rezultate gautos hipotezės. Ar įmanoma šiandien tvirtai pasakyti, kiek jos teisingos, kiek klaidingos? Atsakymui savęs paklauskite, kuri iš šiandieninių orų prognozių idealiai tiksliai atspėjo bent savaitės orų kaitą? Tad ar įmanoma nusakyti klimato kaitą šimtmečiui ar tuo labiau tūkstantmečiui? Jokiu būdu! Vienintelis dalykas, ką mes galime – stengtis mažinti destruktyvų ūkinės veiklos kiekį ir taikytis prie besikeičiančio klimato.

O kaip su pasauliniu tvanu ir ledynų tirpimu?

Gerai, vadinasi klimato šiltėjimas nebūtinai susijęs su šiltnamio efekto. O tuomet kaip su pasauliniu tvanu? Ledynų mažėja, tačiau taip buvo ir viduramžiais. Tuomet tvano nebuvo. O vandens lygis visgi kyla – paradoksas. Kaip taip gali būti? Norint sudėti visus taškus ant i, dar kartą žvilgtelėkime į ledynų tirpimą.

Pažiūrėkime, ką pavyko nustatyti dviems Poliarinių stebėjimų ir modeliavimų centro mokslininkams Andrew Shepherd ir Duncan Wingham, pabandžiusiems apjungti į vieną visumą daugelio mokslininkų ledynų tirpimo tyrimus. Pasirodo, vykstantys klimato atšilimas įneša žymiai sudėtingesnius procesus, vykstančius Šiaurės ir Pietų ašigaliuose, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Visų pirma, kylant temperatūrai, ašigaliuose didėja kritulių kiekis. Aišku, ten nelyja, bet sninga dažniau ir gausiau. Dėl pastovaus didelio šalčio ir sniego spaudimo, apatinės pusnys pamažu ledėja ir tokiu būdu ledynų storis netgi auga. Visgi, šie procesai daugiau vyksta centrinėse ašigalių dalyse. O ledo kepurių kraštai savu ruožtu tirpsta – šį tirpimą ir stebi dauguma mokslininkų. Vienu metu vyksta du procesai – tad kuris yra lemiantis?

Įvertinti šia pusiausvyrą arba pusiausvyros nebuvimą labai sunku. Vėlei, pasitelkiami modeliavimai, tik rezultatai kiekvienu atveju gaunami labai skirtingi. Pavyzdžiui, 1992 metų kai kurių tyrimų duomenimis, Arktikos ir Grenlandijos ledai per metus sumažėjo 500-600 Gt (1 gigatona – 1 000 000 000 tonų). Pavertus šiuos skaičius į vandens tūri, vandenyno lygis per tuos pačius metus turėjo padidėti 1,4 mm. Tuo tarpu kiti mokslininkai tais pačiais metais nurodė 1 000 Gt ledų kepurės sumažėjimą. Ir netgi Tarptautinės klimato kaitos grupės (Intergovernmental Panel on Climate Change, IPCC) parengta ataskaita 2001 metais irgi remiasi modeliavimo rezultatais, kurie kaip matote gali skirtis netgi dvigubai.

Grendlandijos ledynų pastarųjų metų dinamika:
A - oranžinė ir geltona spalva žymi ledynų mažėjimo plotus, mėlyna - ledynų storio didėjimo plotai; mažame paveiksliuke ledynų storis - pilka spalva virš 2000 m, juoda - mažiau nei 2000 m.
B - viršutinis grafikas rodo ledynų kitimą pilkoje teritorijoje (virš 2000 m), o apatinis - ledynų kitimą juodoje teritorijoje (mažiau 2000 m). Centrinėje dalyje ledynai pamažu didėja, kraštuose sparčiai tirpsta.

Situacija truputi pagerėjo, panaudojus informaciją iš palydovų, skirtų Žemės gravitacinių anomalijų tyrimams vykdyti (projektas GRACE, Gravity Recovery and Climate Experiment) ir duomenis apie ledynų storio kitimą. Apibendrinus šiuo duomenis gauti tokie metiniai ledynų svyravimų duomenys – nuo -366Gt iki +53 Gt (ženklas „-“ reiškia ledynų sluoksnio mažėjimą, o „+“ - didėjimą). Pavertus šiuos skaičius į vandenyno lygio kitimą, gautume jog pirmuoju atveju lygis padidėtų 1,0 mm per metus, o antruoju netgi sumažėtų 0,15 mm per metus.

Tačiau tai ribinės reikšmės ir orientuotis reiktų į statistinį vidurkį – apytiksliai -125 Gt kartu paėmus Antarktidos ir Grenlandijos ledynų mažėjimą į metus. Kas liečia Antarktidos ledynus, tai jie mažėja išimtinai vakarinėje pusėje. Dar vienas neatsakytas fenomenas. Tokie ledynų metiniai „nuostoliai“ leistų tikėtis vandenyno pokyčių iki 0,35 mm per metus. Tačiau realybėje vandenynų lygis auga 3-3,5 mm per metus! Vadinasi ledynų tirpimas atsakingas tik už nedidelį vandens lygio pokytį. Net jeigu ledynai tirpsta dėl šiltnamio efekto, visgi dabartinis vandenyno lygio kilimas atrodo su tuo menkai susijęs.

Iš kur atsiranda paslaptingas vanduo?

Tuomet dėl ko vandens lygis kyla? Čia galima pradėti kalbėti apie rimtas ir nerimtas hipotezes, tačiau kol kas tikro atsakymo nėra. Ir jeigu Biblijinis tvanas iš tikro buvo, iš kur atsirado tiek vandens Žemėje? Galbūt tas paslaptingas vandens šaltinis atsakingas ir už dabartinį vandenyno lygio kilimą?

Hipotezių labai daug. Gal milžinišką cunamį sukėlė į vandenyną nukritęs meteoritas, o gal ištirpo arktiniai ledynai? Kai kurie mokslininkai netgi tvirtino, kad kelių kilometrų aukščio bangą sukėlė staigus Žemės ašies poslinkis.

Ir visai nesenai atrastas galimas paslaptingas vandens šaltinis. Giliai po žemės paviršiumi aptikti ištisi sūraus vandens okeanai. Amerikiečių mokslininkai seisminiais metodais nustatė, kad po rytine Eurazijos dalimi ir po Šiaurės Amerika beveik pusantro tūkstančio kilometrų gylyje slūgso milžiniški vandens rezervuarai. Kaip šis vanduo atsidūrė žemės gelmėse kol kas nėra aišku. Galimas daiktas, kad jis atsirado formuojantis planetai. Daugelio mokslininkų nuomone, Žemės mantijos ir plutos poslinkiai gali sukelti šio vandens išsiveržimus į paviršių.
Kad tokia vandens apykaita vyksta, žinoma jau seniai. Vandenyno dugne buvo atrasti geizeriai, vadinami „juodaisiais rūkaliais“, iš kurių nuolatos trykšta galingos 400°C temperatūros vandens čiurkšlės. Visiškai realu, kad senovėje šie požeminiai vandenys galėjo išsiveržti su katastrofiška jėga. Pasaulinio vandenyno lygis pakilo, o iš atmosferoje susikondensavusių garų prapliupo baisi liūtis – „keturiasdešimčiai dienų ir naktų“. Štai jums ir Pasaulinis Tvanas.

Palaipsniui išsiliejęs vanduo vėl „susigėrė“ į požemines talpyklas, nepalikdamas ryškesnių savo buvimo įrodymų. Jei naujoji teorija apie požeminių vandenų išsiveržimą bus patvirtinta naujais faktais ir visuotinai pripažinta, tai reikš, kad panašus kataklizmas gali pasikartoti ir ateityje.

Kodėl šie vandenys staiga išsilieja? Yra kita teorija, teigianti jog kartu su didžiuliais vandens rezervuarais kaupiasi ir metano dujos. Galbūt dėl mikroorganizmų veiklos, galbūt dėl kitų priežasčių. Tačiau šias dujas slegia milžiniški vandens kiekiai, tačiau pažeidus šią jautrią pusiausvyrą įvyksta milžiniškas sprogimas.

Galbūt šie vandenys ėmė intensyviai veržtis į vandenyną ir dėl to kyla vandens lygis? Tai klausimas, į kurį mokslininkams dar teks surasti atsakymą....

Vietoj epilogo

Taigi, kas iš viso šito yra tikrai aišku?

1. Klimatas tikrai šiltėja ir vidutinė temperatūra kyla. Dėl ko? Galbūt dėl "šiltnamio efekto", galbūt dėl natūralių klimato kaitos ciklų, o galbūt dėl abiejų kartu.

2. Vandenynų lygis tikrai kyla, bet tai tik dalinai susiję su ledynų tirpimu. O ir pats ledynų tirpimas nėra "katastrofinis" - taip jau ne kartą yra buvę. Tačiau ar tai natūralus ciklas, ar žmogaus veiklos paspartintas procesas - irgi niekas negali atsakyti.

3. Ar bus pasaulinis tvanas? Dėl ištirpusių ledynų - vargu. Dėl kitų, mums nežinomų priežasčių - visai galimas atvejis.

4. Ar žmogus visai niekuo dėtas? Tikrai ne - net jei mūsų ūkinė veikla neįneša lemiamos įtakos į klimato kaitą, vistiek mes esam atsakingi už tūkstančių augalų ir gyvūnų išnaikinimą. Ir pagaliau, mūsų veikla tikrai įtakoja klimato kaitą - spartina ir "grubina".

5. Ir reiktų pripažinti, jog nei vienas kraštutinumas nėra gerai. Nei pramonės "auginimo", prieš kurį taip eina žalieji, nei pačių žaliųjų idealogija, kuriai tereikia tapti populiariai ir iš karto bus pritaikyta pinigų "darymui". Reiktų išmokti pasverti visus dalykus nepuolant nei į optimistų, nei į pesimistų gretas.

Parengta pagal:

• Ar pasikartos pasaulinis tvanas? 
• Poliarinių stebėjimų ir modeliavimų centras
• Pasaulinis tvanas gali pasikartoti?
• Таяние ледников почти не сказывается на уровне Мирового океана