Nauru pakilimas ir nuosmukis – istorija apie „Maloniosios salos“ fosfatų stebuklą ir staigią ekonominę katastrofą (Foto, Video)

1906 m. vokiečiai kasybos teises sutartimi perdavė britams. Po Pirmojo pasaulinio karo Tautų lyga paskyrė Didžiąją Britaniją, Australiją ir Naująją Zelandiją Nauru patikėtiniais, buvo suformuota Britanijos fosfatų komisija, kuri perėmė teises į fosfatus.

Po to, kai Nauru tapo suverenia, nepriklausoma valstybe, naujai suformuota vyriausybė iš Australijos įsigijo visas teises į fosfatų verslą, o Nauru ekonomika staigiai šovė į viršų. Pelnas iš kasybos veiklos padidino Nauru pajamas vienam gyventojui iki aukščiausio lygio.

Kol kasybos verslas klestėjo, žemė buvo sistemingai naikinama. Fosfatų kasyba Nauru apėmė paviršinio dirvožemio pašalinimą ir fosfatų kasimą iš senovės koralų telkinių. Po kasybos liko aukštos koralų kolonos ir nelygios įdubos tarp jų, netinkamos gyventi, auginti pasėliams ar bet kam kitam. Kasyba taip pat paveikė salą supančią jūrų gyvybę, nes dumblas ir fosfatų nuotėkis užteršė vandenis.

Ekonominis stebuklas

Bent ant popieriaus Nauru gyventojai per ateinančius du dešimtmečius tapo turtingi, o šalies bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui nusileido tik Saudo Arabijai. Dauguma Nauru gyventojų tikrai negyveno prabangiai. Tačiau vyriausybė neapmokestino pajamų, teikė nemokamą mokslą ir sveikatos priežiūrą bei buvo pagrindinis Nauru gyventojų darbdavys (imigrantai dažniausiai dirbo kasyboje).

Vyriausybė taip pat pirko kruizinius laivus, orlaivius ir užsienio viešbučius, o politikai užsakomaisiais reisais skraidė apsipirkti ir atostogauti užsienyje.

Įdomu tai, kad per tą laiką sportiniai automobiliai Nauru tapo vertinga nuosavybe, nors važinėti po salą neskubant užtrunka 20 minučių. Vienas policijos viršininkas net nusipirko „Lamborghini“, ir tik tada sužinojo, kad jo kūno sudėjimas yra per didelis, kad galėtų sėsti prie vairo.

„Įvyko daug kvailų dalykų“, – 2008 m. prisiminė Nauru gyventojas Nauruanas Manoa Tongamalo. „Žmonės užeidavo į parduotuvę, nusipirkdavo kelis saldainius, sumokėdavo 50 USD kupiūra ir neimdavo grąžos. Pinigus jie naudojo kaip tualetinį popierių“.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Nauru turėjo daug lėšų, gautų parduodant fosfatą. Ji įkūrė „Nauru Phosphate Royalties Trust“ (NPRT), fondą skirtą investuoti pelną į tarptautinį nekilnojamąjį turtą.

1977 m. šio fondo lėšomis, Nauru vyriausybė Melburne, Australijoje, net pasistatė vieną aukščiausių žemyno dangoražių. (Vis dėlto, 2004 m. pastatą Nauru buvo priversta parduoti).

Nauru netgi įkūrė nuosavas avialinijas, aprūpintas didžiuliais „Boeing 737“ laineriais.

Tuo metu Nauru taip pat siekė kompensacijos iš Australijos, Naujosios Zelandijos ir Didžiosios Britanijos už žalą, padarytą kasybos metu, kai sala dar nebuvo nepriklausoma. Australija gerai žinojo, kad kasyba naikina Nauru. Iki septintojo dešimtmečio pradžios Australija siūlė perkelti Nauru gyventojus į Australiją, įskaitant 1963 m. pasiūlymą suteikti pilietybę ir ribotą savivaldą Curtis saloje, esančioje prie pat Kvinslando krantų.

Tačiau atgavus nepriklausomybę Australija nenorėjo svarstyti kompensuoti Nauru padarytą žalą ir po dešimtmečius trukusio delsimo ir abejingumo 1989 m. Nauru padavė Australiją į Tarptautinį teisingumo teismą. 1994 m. Australija sutiko sumokėti 57 milijonus Australijos dolerių, taip pat dar 50 milijonų JAV dolerių per ateinančius 20 metų (vėliau prisidėjo JK ir Naujoji Zelandija). Tam tikru mastu šis susitarimas buvo Nauru moralinė ir teisinė pergalė. Tačiau, įvertinus žalą, atlyginimas buvo menkas.

Eros pabaiga

Per kelis dešimtmečius fosfatų ištekliai baigėsi. Nauru taip pat padarė daugybę blogų investicijų, įskaitant užsienio viešbučius ir oro linijų bendrovę „Air Nauru“, kurios niekada negavo pelno ir iš esmės pakenkė tautos ekonominei ateičiai.

Norėdama gauti pajamų, Nauru pradėjo už atlygį pardavinėti pasus užsienio piliečiams ir priimti karo pabėgėlius, kurių kitos šalys atsisakė. Tai paskatino 2001 m. Australijoje įkurti Nauru sulaikymo centrą, kuris ir toliau yra svarbus šalies pajamų ir darbo šaltinis.

Nauru taip pat pagarsėjo kaip šalis, už „finansinę paramą“ pripažįstanti nepriklausomybės siekiančias valstybes, pavyzdžiui pripažino separatistines Pietų Osetiją ir Abchaziją.

Bandydama diversifikuoti ekonomiką, kol nesibaigė fosfatų atsargos, Nauru pasuko į ofšorinę bankininkystę ir iki 10-ojo dešimtmečio pradžios licencijavo apie 400 užsienio bankų. Norint atidaryti banką, net nereikėjo aplankyti Nauru, o tuo labiau atidaryti filialo saloje; net banko įrašų tvarkymas buvo neprivalomas.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje Nauru taip pat siūlė „ekonominę pilietybę“: pardavinėjo Nauru pasus mažai tikrindama kam juos dalina. Tačiau šios schemos pavertė Nauru mokesčių slėpimo ir pinigų plovimo prieglobsčiu, o dešimtajame dešimtmetyje buvo išplautos dešimtys milijardų dolerių nusikalstamo pelno.

Žemė ir ekonomika nebuvo vieninteliai nusiaubti dalykai. Nauru gyventojai yra vieni labiausiai sergančių ir nutukusių žmonių pasaulyje, kamuojami diabeto ir aukšto kraujospūdžio. Nedaug žmonių sulaukia daugiau nei 60 metų.

Prieš nepriklausomybę tarp Nauru gyventojų vyravo žvejybos ir daržininkystės kultūra, jie valgė šviežią žuvį, vaisius ir daržoves, užaugintas sausumoje. Turėdami lengvų pajamų iš fosfatų, žmonės nustojo ūkininkauti ir pradėjo importuoti konservus ir šaldytus maisto produktus. Dėl to Nauru yra didžiausias nutukimo ir diabeto lygis pasaulyje. 94 % jos gyventojų turi antsvorio, o 72 % jų yra nutukę. Daugiau nei 40 % gyventojų serga 2 tipo cukriniu diabetu, taip pat kitomis reikšmingomis su mityba susijusiomis problemomis, tokiomis kaip inkstų ir širdies ligos.

Nauru vis dar eksportuoja nedidelį kiekį fosfato, tačiau iš jo uždirbtų pajamų neužtenka išlaikyti 10 000 gyventojų. Užsienio pagalba, daugiausia iš Australijos, Taivano ir Naujosios Zelandijos, yra vienintelis dalykas, kuris palaiko salos gyventojus gyvus.

Nuo 1900-ųjų pradžios Nauru prarado mažiausiai 80 procentų savo pradinės augmenijos. Per tą laiką Nauru eksportavo apie 80 milijonų metrinių tonų fosfatų.