Nauru pakilimas ir nuosmukis – istorija apie „Maloniosios salos“ fosfatų stebuklą ir staigią ekonominę katastrofą (Foto, Video)

Tarp Australijos ir Havajų esanti Nauru sala yra toliausiai nuo Europos nutolusi vieta. Tik 1798 m. lapkričio 8 d. britų laivo „Snow Hunter“ įgula pirmą kartą pamatė salą. Šimtai Nauru gyventojų išplaukė kanojomis pasveikinti jūreivių. „Snow Hunter“ kapitonas Johnas Fearnas neleido savo vyrams išsilaipinti. Vis dėlto pasveikinimas sužavėjo kapitoną Fearną, kaip ir šilti vėjai, žalia salos centrinė plynaukštė, siūbuojančios palmės ir balto smėlio paplūdimiai – jis ją pavadino Maloniąja sala (Pleasant Island).

Nauru yra maža salų šalis, dėmelė Ramiajame vandenyne, kurios plotas yra tik 21 kvadratinis kilometras. Tai mažiausia valstybė Ramiojo vandenyno pietuose ir trečia pagal plotą mažiausia valstybė pasaulyje.

Iš pradžių Nauru mažiausiai 3000 metų gyveno mikroneziečiai ir polineziečiai, kurie liko izoliuoti nuo Vakarų ryšių, išskyrus retkarčiais pabėgusius jūreivius ar nuteistuosius, iki XIX amžiaus pabaigos, kai ją aneksavo Vokietijos imperija ir paskelbė savo kolonija.

Europiečiai netrukus atrado fosfatų telkinius, o mažytė sala tapo viena didele kasykla, kurią išnaudojo užsienio kolonijinės jėgos. 1968 m. atgavus nepriklausomybę, kasyba suaktyvėjo, kol buvo iškasta didžioji dalis fosfatų ir salos ekonomika staigiai smigo žemyn. Kasant fosfatą laukams tolimose vietose tręšti, šalis pavertė savo kraštovaizdį nederlingu. Šiandien sala yra nederlinga dykvietė su dantytomis kalkakmenio viršūnėmis, kurios dengia 80 % salos.

Geografinė padėtis

Nauru yra vos 21 km² ploto ovalo formos sala Ramiojo vandenyno pietvakariuose, 56 km į pietus nuo pusiaujo. Joje gyvena tik apie 10 000 gyventojų.

Salą supa koralinis rifas, kuris atoslūgio metu išryškėja. Rifas sutrukdė įkurti jūrų uostą, nors rife esantys kanalai leidžia į salą patekti nedideliais laiveliais. Nuo paplūdimio tęsiasi derlinga 150–300 m pločio pakrantės juosta.

Nauru buvo viena iš trijų didžiųjų fosfatinių uolienų salų Ramiajame vandenyne, kartu su Banaba (kurioje iki 1979 m. taip pat kasamas fosfatas) Kiribatyje ir Makatea Prancūzijos Polinezijoje. Nauru fosfatų atsargos dabar beveik visiškai išeikvotos. Fosfatų kasyba centriniame plokščiakalnyje paliko nevaisingą reljefą su dantytomis iki 15 m aukščio kalkakmenio viršūnėmis. Kasyba nuniokojo apie 80 procentų Nauru žemės ploto, todėl ji tapo netinkama gyventi, taip pat paveikė aplinkinę išskirtinę ekonominę zoną; apskaičiuota, kad 40 procentų jūros gyvybės žuvo dėl dumblo ir fosfatų nuotėkio.

Nauru yra riboti natūralūs gėlo vandens šaltiniai. Ant stogo įrengtos talpyklos surenka lietaus vandenį. Salos gyventojai daugiausia priklausomi nuo trijų gėlinimo įrenginių. Upelių ir upių Nauru nėra.

Nauru klimatas yra karštas ir labai drėgnas ištisus metus, nes ji yra arti pusiaujo ir vandenyno. Nauru nuo lapkričio iki vasario siaučia musoniniai lietūs, tačiau retai pasitaiko ciklonų. Metinis kritulių kiekis yra labai įvairus ir jam įtakos turi El Ninjo reiškinys. Nauru temperatūra dieną svyruoja nuo 30 iki 35 °C, o naktį yra gana stabili – apie 25 °C.

Nauru istorija

Manoma, kad salos pavadinimas kilo iš nauriečių kalbos žodžio Anáoero, reiškiančio „einu į paplūdimį“.

Maždaug prieš 3000 metų saloje pirmieji apsigyveno polineziečiai ir melaneziečiai. Vietiniai gyventojai buvo susiskirstę į 12 klanų, vertėsi žvejyba, kokosų, pandanų vaisių rinkimu.

Pirmieji europiečiai saloje pasirodė 1798 metais, kuomet čia atplaukė britų ekspedicija, vadovaujama Johno Fearno. Jūrininkas salą pavadino „Maloniąja sala“. Vėliau čia apsilankydavo banginių medžiotojų, prekybininkų laivai, europiečiai prekiaudavo su vietiniais, pasipildydavo gėlo vandens atsargas. Nauriečiai įsigiję šaunamųjų ginklų sukėlė Nauru genčių karą (1878–1888 m.), kurio metu žuvo apie 500 žmonių.

Nuo 1888 metų sala buvo aneksuota Vokietijos ir priskirta Maršalų salų protektoriatui. Vokiečiai nutraukė genčių karą, vienos genties karalius Aveida tapo vyriausiu salos karaliumi. 1888 m. į Nauru atvyko ir krikščionių misionieriai.

1906 metais tada vokiečiams tebepriklausiusioje saloje pradėti išgauti fosfatai – pagrindinis pajamų šaltinis iki XX amžiaus pabaigos. Kasybą atliko britų bendrovė. 1914 m., pasidėjus I pasauliniam karui salą užėmė Australija, o kasyklos pelną dalijosi su britais ir Naująja Zelandija. 1921 m. dėl gripo epidemijos žuvo 230 žmonių, buvo išplitusi tuberkuliozė. 1923 m. Tautų Lyga suteikė Australijai mandatą valdyti Nauru.

1940 m. vokiečiai ėmė atakuoti iš Nauru fosfatus gabenančius laivus, o 1942 m. rugpjūčio 26 d. japonai okupavo Nauru. Japonai saloje nutiesė aerodromą, 1200 nauriečių išvežė priverstiniam darbui į Čiuko salas (Mikronezijos salynas). 1945 m. rugsėjo 13 d. amerikiečiai išstūmė japonus iš Nauru, į salą grąžinti 737 Čiuke išgyvenę nauriečiai. Nuo 1947 m., JTO paskyrimu, salą bendrai valdė Australija, Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė.

1966 m. sala gavo autonomiją, o 1968 metais paskelbė nepriklausomybę. Pirmuoju prezidentu tapo Hameras De-Roburtas. 1970 m. fosfatų kasyklą iš britų perėmė vietinė bendrovė „Nauru Phosphate Corporation“. Didelės pajamos iš fosfatų gavybos netrukus pavertė salą viena turtingiausių regiono valstybių, o pagal BVP rodiklį vienam gyventojui užėmė 2 vietą pasaulyje (po Saudo Arabijos).

XX a. pab. fosfatų ištekliai išseko, didžioji salos dalis liko iškasinėta, be natūralios gamtos, o šalis patyrė bankrotą. 1989 m. Nauru padavė į teismą Australiją dėl jos valdymo metais padarytos žalos gamtai, australai iš dalies atstatė salos kraštovaizdį.

1999 m. Nauru tapo JTO nare. Per Nauru bankus buvo vykdomos finansinės aferos, todėl JAV netrukus nutraukė transakcijas. 2001 m. į salą buvo atgabenti Australijoje prieglobstį siekę gauti Afganistano pabėgėliai. 2003 m. jie sukėlė streiką ir buvo grąžinti į Australiją.

Nauru auksas – paukščių išmatos

Nauru fosfato nuosėdos yra tūkstančius metų paukščių išmatų, dar vadinamų guanu, rezultatas. Šis turtingas telkinys yra šalia paviršiaus, todėl yra lengvai išgaunamas.

1896 m. Ramiojo vandenyno salų kompanijos „Lady M“ krovinių pareigūnas Henry Densonas trumpam sustojęs saloje Nauru aptiko keistai atrodančią uolą. Iš pradžių jis manė, kad tai suakmenėjusios medienos gabalas. Pasak legendos, Densonas planavo iš jo gaminti vaikiškus rutuliukus, tačiau, „medienos“ gabalas atsidūrė įmonės biure Sidnėjuje kaip durų stabdis (skirtas apsaugoti sienai).

1899 m. Albertas Elisas, Ramiojo vandenyno salų bendrovės fosfatų padalinio valdymo pareigūnas, buvo perkeltas į Sidnėjaus biurą „analizuoti uolienų pavyzdžius iš Ramiojo vandenyno salų“. Elisas pastebėjo uolą ir įtarė, kad tai fosfatas, tačiau Densonas su juo nesutiko ir teigė, kad tai tik mediena. Po trijų mėnesių Elisas nusprendė išbandyti savo nuojautą ir patikrino, ar uolienoje nėra fosfatų. Paaiškėjo, kad tai yra pačios turtingiausios kokybės fosfato rūda.

Tęsinys kitame puslapyje: