Moderni vergovė: Haityje „skolinamų“ vaikų problema

Praslinkus amžinybe virtusioms dienoms po galingo žemės drebėjimo Haityje, kai kurios šeimos džiaugėsi susitikusios su pradingusiais savo nariais. Kiti bandė apsiprasti su žiauria tiesa, kad staiga iš jų buvo atimti jų tėvai, vaikai, broliai ir seserys. Devynerių Manuchka neišgyveno nė vieno iš šių jausmų. Ji – restavek – vaikas tarnas, tvarkanti dviejų seserų ir jų šeimų namų ūkiuose nuo tada, kai jai sukako šešeri.

Kai mergaitei buvo vos ketveri metai, jos kasdienybę sudarė ta pati monotoniška rutina: vandens atnešimas, apsipirkimas turguje, drabužių skalbimas. Kartais jos prižiūrėtojai Manuchką žiauriai sumušdavo. Po žemės drebėjimo mažametė nebegavo maisto. Todėl kai ji ir šeimos, kuriose ji dirbo, atvyko į stovyklą, skirtą haitiečiams, po žemės drebėjimo netekusiems namų, mergaitė paprašė pagalbos darbuotojo leisti jai pasilikti su juo. Žinodamos, kad ketina palikti šalies sostinę Port o Prense ir matydamos, kad daug naudos iš savo restavek nebegaus, seserys leido Manuchkai pasilikti.

Vergovė Haityje uždrausta po nepriklausomybės paskelbimo 1804 metais.Haityje – pirmoje juodaodžių respublikoje, gimusioje po vergovės pančių nutraukimo – per 225 tūkst. vaikų yra samdomi tarnai. Panašu, kad net ir žemės drebėjimas Haityje restavek nepanaikins.

Vaikų – samdomų tarnų – atsiradimo šaknys nėra visiškai blogos. Karibuose tam tikra vaikų „skolinimo“ kultūros forma visada egzistavo. Dažniausiai vaikus vieni kitiems „paskolindavo“ giminaičiai, norėdami padėti nudirbti papildomus darbus ar pagelbėti pagyvenusiems bei sergantiems. Ši praktika ilgainiui išsiplėtojo ir išsigimė. Šiandien, deja, realybė ta, kad daug vargingai kaimuose gyvenančių tėvų siunčia savo vaikus gyventi su turtingesnėmis šeimomis miestuose. Mainais į pagalbą namuose šie vaikai turėtų gauti gyvenamąją vietą, maisto, drabužių, vaistų ir, svarbiausia, išsilavinimą. Daugiau nei pusei vaikų-tarnų atvejų tai tinka. Tie, kuriems nepasiseka, vadinami restavek – iš prancūzų kalbos rester avec arba „pasiliekantis su“ – dažniausiai „išsinuomuojami“ teisėtais kanalais. Tačiau jiems neužtikrinama galimybė mokytis ir prieš juos dažnai žiauriai smurtaujama. Ilgainiui šie vaikai socialiai degraduoja.

Prieš žemės drebėjimą restavek gyveno maždaug 22-uose procentuose haitiečių namų - pagal paskutinius Amerikos plėtros fondo (Pan American Development Foundation) duomenis, tokių vaikų galėjo būti ne mažiau kaip 225 000. Nors restavek laikymas techniškai yra nelegalus, vaikų „paskolinimui“ darbams neprieštaraujama. Tačiau Haičio valdžia per ilgus neveiksnumo metus nesugebėjo užtikrinti, kad šios dvi sąvokos būtų atskirtos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

Tūkstančiai Haičio gyventojų žuvo per uraganus ir potvynius 2004 ir 2008 metais. Kiekvienąsyk restavek buvo tie, kuriems grėsė didžiausia grėsmė būti paliktiems gatvėje. Šių vaikų tėvai nėra šalia jų katastrofų metu, taigi jie yra pažeidžiami daug labiau nei kiti šalies gyventojai. Lygiai taip pat ir su našlaičiais, kurių situacija labai panaši į restavek situaciją.

Masinis tūkstančių Port o Prenso gyventojų išvykimas iš visiškai sugriauto miesto greičiausiai pakeis dešimtmečius trukusias migracijos tendencijas „iš kaimo į miestą“. Jei ši tendencija prigis, ji reikš, kad mažiau vaikų-tarnų reikės miestuose. Kandangi daug vaikų sugrįžo į kaimus, yra tikimybė, kad tėvai pasiliks juos pas save, vietoj to, kad išsiųstų tarnauti kitoms šeimoms miestuose.

Vis tik tikimybė, kad situacija pagerės, lygi tikimybei, kad ji pablogės. Tikėtina, kad šeimos, kenčiančios nuo žemės drebėjimo sukeltų ekonominių pasekmių, jaus dar stipresnį spaudimą „skolinti“ savo vaikus net žinodamos, kad jie taps restavek, o ne gerai prižiūrimais ir aprūpinamais vaikais-tarnais.