Ultraortodoksų žydų bendruomenės: gyvenimas religijos priespaudoje

Kai ji išėjo, ji paliko viską – net ir savo vardą. Ji nebenorėjo būti vadinama Sarah kaip kad ją pakrikštijo tėvai. Ji jautėsi per ilgai įkalinta tokio vardo: jis vertė ją jaustis kitokia ir paklusti taisyklėms, kurias jai primesdavo kiti. Taigi naują gyvenimą ji pradėjo su nauju vardu Mayan, o tai, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia „šaltinį“.

Prabėgo 7 metai nuo to laiko, kai Mayan „nusileido ant Žemės“, kaip kad teigia ji pati. Tačiau 27 metų mergina vis dar nesijaučia pilnai sugrįžusi namo. Ji yra jauna, Izraelio moteris. Tačiau, nepaisant jos petį žyminčios drakono tatuiruotės ir laisvos aprangos, merginos elgesyje vis dar pastebimi jos praeities šešėliai. Pavyzdžiui, kai jos draugai kalba apie televizijos serialus, pop muziką ar pirmąsias kumštynes mokykloje, Mayan negali prie jų prisijungti. Iki 17 metų ji gyveno visiškai kitokiame pasaulyje, kur minėtieji dalykai paprasčiausiai neegzistavo.

Gyvenimas, visiškai susietas su religija

„Paralelinė visata“, kurioje gyveno Mayan, turi apie 550 tūkst. gyventojų. Tai – Izraelyje gyvenantys žydai ortodoksai. Jie gyvena itin uždarose bendruomenėse, kurių gyvenimas sukasi vien apie religiją. Jie yra radikaliai atsitvėrę nuo modernaus pasaulio. Televizija yra draudžiama, kaip ir nereliginė muzika, telefonai ar internetas. Žinios, kurios yra svarbios bendruomenei, skleidžiamas paliekant užrašus ant sienų. Berniukai ir mergaitės lankosi mokyklose, tačiau jų mokymas daugiausiai yra susijęs su religija.

„Kiekvienas gali skaityti ir rašyti, tačiau matematika baigėsi po to, kai išmokome paprastą daugybą. Kai palikau mokyklą, net nežinojau, kas yra Niujorkas, ir niekada nebuvau mačiusi šuns, nes niekas paprasčiausiai neaugino jokių gyvūnų“ - pasakoja Mayan.

Irith Paneth teigia, kad būtent išsilavinimo stygius neleidžia abejojantiems išsivaduoti iš juos įkalinusių religinių įsitikinimų. I. Paneth yra organizacijos „Hillel – teisė rinktis“ narė. Ši organizacija padeda ortodoksų bendruomenes palikusiems asmenims pradėti naują gyvenimą. „Mes nesame nusiteikę prieš religiją. Tačiau ultraortodoksų tikėjimas labiau primena kultą, kuris suluošina vaikus vardan religijos“ - aiškina I. Paneth. Daugumai jaunų žmonių pasitraukimas iš ortodoksų bendruomenės prilygsta žingsniui nuo stataus skardžio tiesiai į nežinomybę. „Jie ateina be pinigų, be klasikinio išsilavinimo, be jokių galimybių įsidarbinti“ - teigia I. Paneth.

Viena greičiausiai augančių grupių

Vyriausybės duomenimis, ultraortodoksų žydų bendruomenė yra viena greičiausiai augančių visame Izraelyje. Vyriausybė prognozuooja, kad iki 2025 metų apytikriai 22 proc. mokyklinio amžiaus vaikų bus kilę iš šeimų, turinčių gilius religinius įsitikinimus.

Per 19 metų, kai veikia organizacija „Hillel“, į ją kreipėsi vos 2 tūkst. žmonių, palikusių ortodoksų bendruomenes. „Yra dešimtys tūkstančių, kurie abejoja ir nori išeiti“ - aiškina I. Paneth. Tačiau tik maža grupė yra pasirengusi paaukoti tą kainą, kurios reikalauja atsiskyrimas nuo bendruomenės. Dauguma šeimų tiesiog nutraukia bet kokius santykius su bendruomenę palikusiais nariais. „Kai kurie netgi rengia atlaidus tarsi jų dukra ar sūnus iš tikro būtų mirę“ - pasakoja I. Paneth.

Mayan užaugo į pietus nuo Jeruzalės, Vakarų Krante, esančioje ortodoksų gyvenvietėje Beitar Illit. Ten vyrai vilki juodus kostiumus ir plačiabryles skrybėles. Moterų apranga visų pirma turi pabrėžti jų skaistybę. Jos vilki palaidines aukštu kaklu, ilgus sijonus ir dažnai galva apsiriša skara. Vyrai nedirba, tačiau visą savo laiką skiria Biblijos studijoms. Šeimą išmaitina moterys, kurios dažnai išaugina iki 12 vaikų.

Mayan vaikystė baigėsi, kai jai tebuvo 7 metukai. Tuomet našle likusi jos motina ištekėjo dar kartą. Nuo to laiko ji lovoje net ir karštomis vasaros dienomis po savo naktiniais marškiniais turėjo dėvėti kojines ir ilgas kelnaites, kad jos apsinuoginusios nematytų patėvis. Kadangi patėvis su mergaite neturėjo jokių kraujo ryšių, jam net būdavo draudžiama prie mergaitės liestis. Iš tiesų jis su podukra praktiškai nė nekalbėdavo.

Jokio pasiruošimo brandai

Brandimas Mayan tapo didelio nerimo laiku. Kai pradėjo augti jos krūtys, Mayan galvojo, kad susirgo vėžiu. Tabu kalbėti apie fizinius dalykus buvo taip įsitvirtinęs, kad Mayan nedrįso apie tai pakalbėti su savo mama ir verčiau nukeliavo pas gydytoją. Pirmosios mėnesinės vėl sukėlė paniką ir gėdą. Mayan slėpė savo purvinus apatinius. Kai mama juos pagaliau surado, Mayan vietoje paaiškinimo susilaukė tik išbarimo. Kas būtų nutikę, jei purvinus apatinius būtų radęs tėvas?

Mayan pirmą kartą dėl savo gyvenimo kelio pradėjo abejoti tuo metu, kai perėjo į vieną mokyklą centrinėje Jeruzalėje. Ji pamatė madingai apsirengusius jaunus žmones ir pastebėjo, kad berniukai „iš kito pasaulio“ su susidomėjimu žvelgia į ją. Būdama 14 metų, ji su kitomis smalsiomis bendramokslėmis sukurpė planą. Jos savo mamoms pareiškė einą į studijų grupės susitikimą. Tačiau pinigus, gautus už vaikų priežiūrą, jos išleido Tel Avivo atrakcionų parke. Net ir šiandien Mayan švyti pasakodama apie ten patirtus įspūdžius, apie išvystas šviesas ir išgirstą muziką. „Jaučiausi tarsi Pelenė. Atrodė tarsi sapnuočiau“ - prisimena Mayan.

Jokių kontaktų su šeima ar buvusiais draugais

Tačiau antroji išvyka, kurią Mayan susiorganizavo su savo draugėmis, baigėsi nelaime. Merginos nukeliavo į paplūdimį, tačiau, grįžusias namo, jas išdavė įdegis. Mayan visa ši kelionė baigėsi 3 metais, kuriuos ji praleido įvairiose ultraortodoksiškose pataisos institucijose ar globėjų šeimose. Per tą laiką turėjo būti palaužtas jos nepaklusnumas, jei reikia, tai net pasitelkiant melą. „Mums nuolatos buvo teigiama, kad sekuliarus pasaulis tik ir nori paversti mus prostitutėmis ar vergėmis. Buvo kalbama, kad mūsų niekas nelaukia, o tik priklausomybė nuo narkotikų“ - prisimena Mayan.

Padedama organizacijos „Hillel“, Mayan paspruko nuo ją įkalinusio religinio gyvenimo. Organizacija padėjo jai finansiškai baigti mokslus ir gauti vidurinės mokyklos diplomą. Tuomet Mayan atliko privalomąją karinę tarnybą Izraelio kariuomenėje, o šiandien ji studijuoja koledže. Su savo šeima ji nebepalaiko jokių kontaktų ir įtaria, kad seserys brangiai sumokėjo už jos pasitraukimą iš bendruomenės. „Kai bus organizuojamas mano seserų vedybos, jos negaus tokio vyro, kokio nusipelnė“ - sielojasi Mayan.

Pasilikimas būtų reiškęs mirtį

Kiekvieną savaitę 25 metų Shimy Levy'is turi sumokėti kainą už tai, kad atsimetė nuo savo religijos. Ultraortodoksų rabinų skyrybų teismas vyrui su dviem savo vaikais leido matytis tik po 2 valandas per savaitę. Būdamas su jais, jis supranta savo laisvės kainą. „Tačiau pasitraukimas vis tik buvo teisingas sprendimas. Pasilikimas būtų reiškęs mirtį, tačiau aš negalėjau nusižudyti dėl savo vaikų“ - liūdnai pasakoja vyras.

S. Levy'is buvo auginamas pagal visus ortodoksų papročius ir kaip Mayan jais pradėjo abejoti sulaukęs paauglystės. Religinės mokyklos, kurioje jis turėjo praleisti visą likusį savo gyvenimą, taisyklės ėmė jį žlugdyti. „Pasitelkę Bibliją, jie sugeba kontroliuoti kiekvieną tavo kasdienio gyvenimo detalę“ - teigia vyras. Tuomet jis pradeda vardyti taisykles: iš ryto būtina pirmiau apsimauti dešinįjį batą, o tik po to kairįjį. Tuomet pirmiau turi būti užrišami kairiojo bato raišteliai, o tik po to dešiniojo. Šabo dieną galima valgyti tik žuvį, jei tik sugebėsi neprisiliesti prie kaulų. Vyras, kurio vestuvės būdavo suorganizuojamos iš anksto, savo žmoną prieš santuoką galėdavo išvysti vos dukart. Ir tai būdavo leidžiama pabendrauti tik valandą. Po to jis turėdavo nuspręsti, ar vesti moterį.

Tačiau S. Levy'is nusipirko mažą radijo imtuvą su ausinėmis. Naktimis, pasislėpęs po antklode, jis bendrame su kitais mokiniais Ješivos kambaryje klausydavosi garsų iš „kito pasaulio“. Tačiau kaip ir Mayan, jis buvo pagautas ir kelis metus turėjo praleisti pataisos institucijose. Taip buvo bandoma pažaboti jo laisvės troškimą. 4 metus jis sugebėjo vaidinti itin religingo vyro vaidmenį, tačiau netrukus suprato, kad daugiau taip gyventi nebegali. Jis paaiškino savo žmonai praradęs tikėjimą ir paprašė skyrybų.

„Jei Dievas egzistuotų, jis to nenorėtų“

Tuomet S. Levy'is nutraukė visus tradicinius saitus su ankstesniu savo gyvenimu. „Man jau buvo aišku, kad visi tie ritualai tėra tik tušti gestai“ - teigia jis.

Per paskutiniuosius metus S. Levy'is norėjo atgauti tai, ką prarado vaikystėje. Jis ėmė klausyti modernios muzikos – visko nuo „Abba“ iki techno muzikos. Dabar jis turi ne tik televizorių, bet ir „iPhone“ telefoną. Išėjęs iš ultraortodoksų bendruomenės, jis nusipirko pirmus sportinius batelius, pamatė pirmą filmą, pirmą kartą paragavo kiaulienos. „Kiekvieną dieną aš atrandu naują dalyką, kuris anksčiau iš manęs buvo atimtas“ - teigia S. Levy'is, kuris dabar labai jaudinasi dėl indoktrinacijos, kurią patiria jo vaikai. Vyras pasakoja, kad vaikai jam nuolatos kalba apie tai, kad visa šeima meldžiasi už tai, kad tėvas grįžtų prie tikėjimo.

I. Paneth, dirbanti pagalbos organizacijoje „Hillel“, tokių istorijų klausosi veikiama dvigubų emocijų. Kaip ir kiekviena motina ji teigia esanti laiminga, kai jos globotiniai suranda naują kelią savo gyvenime. „Tačiau kaip yra su kitais, tais, kurie nėra pakankamai stiprūs pasitraukti? Jie turi prisitaikyti prie gyvenimo ir vaidinti pamaldžius“ - teigia moteris ir čia pat priduria, kad tokiu atveju, jei Dievas tikrai egzistuotų, jis tokių dalylų nenorėtų.