Jis iš tikrųjų egzistuoja. Kur dingo 8-asis Žemės žemynas

Varžybos dėl žinių atvedė į prieštaringus rezultatus. Kai kurios ekspedicijos davė teisingų rezultatų, kitos baigėsi klaidingomis interpretacijomis. Daugelį amžių senovės žemėlapiuose buvo vaizduojami hipotetiniai Pietų pusrutulio regionai. Pastebėtina, kad šios prielaidos egzistavo ir nepasidavė išsamiems bandymams jas patikrinti. Mūsų dabartyje daug kas tebėra apgaubta netikrumo, rašo „IFLScience“.

Geografinių atradimų atsiradimas

Geografinių atradimų amžius prasidėjo nuo nepajudinamo tikėjimo empirinio patikrinimo ir tikslaus matavimo galia sukurti naujus ir patobulintus Žemės vaizdus. Tačiau daugelis kartografų ir toliau pynė empirinius duomenis ir šiuolaikinius matavimus su elementais, paveldėtais iš pasenusių žemėlapių.

Šiuose žemėlapiuose, dažnai vadinamuose mappa mundi, žinomo pasaulio aspektai buvo sujungti su mitologiniais ar fantastiniais elementais tiek, kad atskirti faktus nuo fantastikos buvo labai sunku.

Terra Australis Incognita (Nežinoma Pietų Žemė) yra puikus pavyzdys. Ši tariama žemės masė, kuri, kaip manoma, užima didelę pietinio pusrutulio dalį, buvo suvokiama kaip atsvara žinomam žemės pasiskirstymui šiauriniame pusrutulyje. Idėja buvo ta, kad Terra Australis buvo būtina atsvara siekiant išlaikyti pasaulinę pusiausvyrą.

Nors nuorodos į šį hipotetinį žemyną atsirado dar antikos laikais, jis buvo matomas daugelyje viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų žemėlapių, išlikęs dar XVIII a. Ištisus šimtmečius tyrinėtojai uoliai ieškojo Terra Australis, tačiau jų pastangos nedavė vaisių.

1769 m. kapitonas Jamesas Cookas laivu „Endeavour“ išvyko į Ramųjį vandenyną ne tik stebėti Veneros tranzito, bet ir patikrinti, ar egzistuoja ši ilgai ieškota sausumos masė.

Cooko ekspedicija apėmė Naujosios Zelandijos pakrantės tyrimą, kuris baigėsi supratimu, kad ši sritis nėra susijusi su ieškoma žeme.

Zelandijos atradimas – paslėptas žemynas

2017 metais pasaulį nustebino aštuntojo, dar nežinomo žemyno Žemėje atradimas. Pasirodo, kapitono Cooko spėjimai buvo teisingi, nors ir su nedideliu nukrypimu. Zelandija, maorių kalba žinoma kaip Te-Riu-a-Maui, yra didžiulė sausuma, esanti daugiausia po pietvakarių Ramiojo vandenyno dalimi.

Zelandija, užimanti maždaug 5 milijonus kvadratinių kilometrų – maždaug du trečdalius Australijos dydžio – yra mažiausias, ploniausias ir jauniausias planetos žemynas.

Prielaida apie Zelandijos povandeninį egzistavimą kilo iš škotų gamtininko sero Jameso Hectoro stebėjimų. Jis padarė išvadą, kad Naujoji Zelandija yra „kalnų grandinės liekana, kuri sudarė didžiojo žemyno regiono, besitęsiančio toli į pietus ir rytus keterą, ir kuri dabar yra po vandeniu“.

Šeštajame dešimtmetyje geologinis žemyno apibrėžimas buvo išgrynintas, pabrėžiant jo nemažą dydį, iškilią topografiją, storą plutą ir geologinę įvairovę. Šis naujai atrastas aiškumas leido geologams pradėti ieškoti loginio pagrindo.

1995 m. amerikiečių geofizikas peržiūrėjo šią koncepciją ir pavadino povandeninę žemę „Zelandija“. Šis terminas sukėlė naują entuziazmą tyrinėti, kuris dar labiau sustiprėjo po to, kai Jungtinės Tautos pristatė Jūrų teisės konvenciją.

Ši teisinė doktrina suteikė valstybėms teisę pretenduoti į teritoriją, besitęsiančią už jų išskirtinės ekonominės zonos ir „išplėsto kontinentinio šelfo“, kartu su susijusiais ištekliais.

Taigi Naujoji Zelandija turėjo rimtų priežasčių nuodugniai ištirti aplinkines erdves. Palaipsniui sukaupti uolienų analizės rezultatai ir palydoviniai duomenys atskleidė žemyno egzistavimą.

Aštuntasis žemynas

Nuo šio paslėpto žemyno atradimo praėjo šešeri metai, tačiau daugybė paslapčių vis dar lieka neatskleistos. Dažniausiai sunkumų kyla dėl neprieinamumo, kurį sukelia daugiau nei kilometro storio vandens sluoksnis.

Matyt, Zelandija kadaise buvo neatsiejama Gondvanos superkontinento dalis. Maždaug prieš 85 milijonus metų tektoninės jėgos ją suskaidė, dėl kurio susiformavo Tasmano jūra.

Ne mažiau stebina ir nežinomybė dėl istorinės Zelandijos vandens būklės – ar ji visada po vandeniu, ar vis dėlto iškilo į vandenyno paviršių?

Šiuo metu nepakankamas fosilijų skaičius neleidžia mums pateikti išsamaus atsakymo į šį klausimą. Vis dėlto, devintajame dešimtmetyje Naujojoje Zelandijoje rastų sauropodų ir potencialaus ankilozauro fosilijose randama užuominų.

Tolesnė intriga kilo 2006 m., kai Čatamo salose buvo rastas kaulas, susijęs su įtariamu alozauru. Įdomu tai, kad kiekvienas iš šių radinių datuojamas tuo metu, kai Zelandija atsiskyrė nuo Gondvanos.