Magiškas Apeninų pasaulis. Kaip kalnuose skamba posakis: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių?

Kalnai, pagimdę pusiasalį

Ir Alpes palikime šį kartą nuošalyje – juk jomis dalijasi net devynios Europos valstybės. O štai jaunesnysis Alpių brolis, dažnai liekantis sesers šešėlyje, – Apeninų kalnai plyti išskirtinai Italijos teritorijoje. Juk ši ilgaaulį Apeninų pusiasalio batą nuo šiaurės iki pat Sicilijos pietuose vagojanti ir beveik 1 500 kilometrų nutįsusi kalnų grandinė davė vardą ne tik visam pusiasaliui, bet ir pagimdė visa tai, kuo dabar garsėja istorinės italų žemės, kurios tarsi gražioji deivė Venera išniro prieš milijonus metų iš priešistorinės jūros bangų.

Baimę keičia įžūlumas

Pirmosios pasirodo kalkakmenio uolos, kurias, skaičiuojančias jau daugiau nei 200 milijonų metų, šiandien galima aplankyti visai nesunkiai. Pirmuosius takelius jų link išmynė smalsūs ir prietaringi praeities žmonės, jautę kalnų didybei ne tik pagarbą, bet ir baimę, apie kurią liudija tokie uolų pavadinimai, kaip Velnio barzda (Pizzo del Diavolo) ar Pragaro gerklės (Gole dell’Infernaccio). Laikui bėgant ir keičiantis kartoms išgaravo baimė, o išaugęs žmonijos pasitikėjimas savo jėgomis neabejotinai pradėjo žaloti net ir šiuos žaliuosius milžinus. Nuolat į gamtą besiveržianti civilizacija paskatino Apeninų masyvą padalyti į 22 nacionalinius parkus, kurių veiklos sritis neapsiriboja vien tik gamtosauga, natūralios aplinkos išsaugojimu, teritorijose vykstančių procesų reguliacija.

Nemesk kelio dėl takelio

Itin didelis dėmesys skiriamas vis gausėjančių ir dažnai įžūlėjančių keliautojų švietimui. Aiškinama, jog kalnuose galioja saviti dėsniai, kurių nepaisymas dažnai gali būti pražūtingas tiek pačiam keliautojui, tiek aplinkai. Štai net ir tokia, atrodytų, smulkmena (ypač manantiems, jog kalnai – laisvės karalystė) – draudimas niekada nemesti pagrindinio takelio dėl menamo trumpesnio ar iš pažiūros lengvesnio „keliuko“, nes tokiu užkrečiamu pavyzdžiu kaip mat paseks šimtai kitų keliautojų, ir šlaitas bus pasmerktas lėtam nykimui. Ši problema Apeninams ypač aktuali, mat būdami kiek žemesni už Alpes ir labiau garsėjantys savo floros ir faunos įvairove, sąlyginai nesunkiai pasiekiamomis dailiomis, žaliuojančiomis viršūnėmis ir nuo jų atsiveriančiomis įspūdingomis panoramomis su tolumoje matomomis iš vienos pusės Tirėnų, iš kitos – Adrijos jūromis, labiau traukia kalnų turistus nei rimtus alpinistus.

Ugnikalnių ir viršūnių karalystė

Bene įdomiausia masyvo dalis – centriniai Apeninai, stūksantys Markės, Umbrijos ir Abrucų regionų teritorijoje. Čia telkiasi didžiausi grandinės kalnai, virš kurių aukščiausiai – 2 912 metrų virš jūros lygio stiebiasi Didysis ragas (Corno Grande), o šiaurinėje šio kalno dalyje plyti piečiausias Europos ledynas – Kalderonas, kuris, deja, nuolat tirpsta, o mokslininkai prognozuoja, kad iki 2020 m. jo visai neliks. Centriniuose Apeninuose gausu užgesusių ugnikalnių, kurių krateriuose šiandien teliūškuoja ežerai. Šioje Italijos dalyje žemė bene neramiausia, būtent šiose vietose fiksuojama daugiausia žemės drebėjimų, o didžiosios motulės „pyktis“ bet kada gali išsiveržti pro kiek piečiau esančio Vezuvijaus nasrus.

Kopti ir stebėti

Ryškus centrinių Apeninų reljefo aukščių skirtumas sąlygoja ne tik gamtovaizdžio, bet ir augalijos bei gyvūnijos įvairovę. Tie, kas pažįsta ir myli gamtą, kopdami aukštyn niekada nepradės klausinėti, kiek dar liko iki viršūnės, nes laiko stebėti ir stebėtis šių vietų turtais, atrodo, niekada nebus gana.

Ten, kur kalvos neviršija 1 000 metrų, o dirvožemį sudaro smiltainis, klintmolis ir molžemis, veši bekočių ąžuolų (Quercus petraea) miškeliai ir valgomieji kaštainiai (Castanea sativa), kadaise buvę pagrindinis vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinis. Kalkinga žemė taip pat dėkinga maninių uosių (Fraxinus ornus) ir skroblalapių ostrijų (Ostrya carpinifolia) populiacijai, o sausesnėmis sąlygomis, ten, kur šlaitai statesni ir saulėti, auga būdingos Viduržemio regiono rūšys – filirėjos (Phillyrea) ir visžaliai akmeniniai ąžuolai (Quercus ilex). Uolingose kalvų dalyse vegetuoja tik centriniuose Apeninuose ir Sicilijoje randama, reta ir archajiška didžioji efedra (Ephedra major), o pamiškėse gausiai tarpsta krūminės rūšys, tokios kaip geltonžiedė sedula (Cornus mas), guobalapė gervuogė (Rubus ulmifolius), paprastasis erškėtis (Rosa canina) ir dygioji slyva (Prunus spinosa), kurios yra nepamainomas maisto šaltinis ir prieglobstis daugeliui gyvūnų. Čia galime išvysti Lietuvoje retus paukščius: sodinę startą (Sylvia communis), juodagalvę kiauliukę (Saxicola torquata), kukutį (Upupa epops), mūsuose labai retą apuokėlį (Otus scops), taip pat didįjį genį (Dendrocopos major), keršulį (Columba palumbus), putpelę (Coturnix coturnix), didžiaakę pelėdą (Strix aluco) ir nepaprastai retą viduržeminį sakalą (Falco biarmicus). Šias dosnias vietas mėgsta ir gausus būrys žinduolių – šernai, stirnos, dygliakiaulės, barsukai, lapės, miškinės katės.

Mišką įveikia pievos

Kylant kalvomis aukštyn, nuo 1 000 metrų iki šiek tiek aukščiau nei 1 800 metrų virš jūros lygio, tiek augmenijos, tiek gyvūnijos populiacija kinta. Anksčiau gausiai aukštus kalnų šlaitus dengę bukų miškai amžiams bėgant pamažu traukėsi, užleisdami savo vietas plačioms, turtingos floros pievoms, kurias pavasarį nudažo įvairiaspalvės gėlės – sauleniai, poetiniai narcizai (Narcissus poeticus), miškinės lelijos (Lilium martagon), vaistiniai bijūnai (Paeonia officinalis), Orsinijaus margutės (Fritillaria orsiniana), geltonieji gencijonai (Gentiana lutea), našlaitės (Viola eugeniae), kalnų tulpės (Tulipa montana), gegužraibinės (Orchidaceae), o tarp jų auga vietinių piktžolėmis vadinamos rugiagėlės, aguonos, baltagalvės. Dar kylant žemiau vešančius mišriuosius bukų (Fagus sylvatica), daugialapių bugienių (Ilex aquifolium), europinių kukmedžių (Taxus baccata), jovarų (Acer pseudoplatanus), uosių (Fraxinus) ir miltingųjų šermukšnių (Sorbus aria) miškus keičia vienarūšių medžių plotai. Aukštumose galima sutikti nenuilstantį medžioklį – vilką, kuris, nepaisant amžinos savo kovos su žmogumi, iš šių vietovių niekada nebuvo pasitraukęs. Sunkiai pasiekiamuose kalnų kampeliuose lizdus suka judrusis sakalas keleivis (Falco pelegrinus), įspūdingasis didysis apuokas (Bubo bubo) ir paukščių karalius kilnusis erelis (Aquila chrysaltos). Srauniuose ir gaiviuose upeliūkščiuose gyvena margieji upėtakiai (Salmo trutta fario), kai tuo tarpu paprastieji kūjagalviai (Cottus gobio) ir ilgakojai vėžiai (Austropotamobius pallipes) pamažu tampa vis retesni šių vandenų gyventojai.

Aukštumų keistuoliai

Ten, kur pievų ir miškų žalumą keičia pilkos ir plikos uolienos, o aukštis pasiekia daugiau nei 1 800 metrų virš jūros lygio, kalnų šlaitus vietomis dengia aukštumų pievos, kuriose auga reti ir tik šioms vietoms būdingi augalai – apenininis edelveisas (Leontopodium nivale), apenininė geltonoji aguona, įvairių rūšių uolaskėlės (Saxifraga). Kitos rūšys, tokios kaip aštuonikės driados (Dryas octopetala), mėlynės (Vaccinium myrtillus), žoliniai karklai (Salix herbacea) ir miltinės meškauogės (Actostaphylos uva-ursi), į šias vietas iš arktinių zonų ir Alpių atkeliavo paskutiniojo ledynmečio metu. Nepaisant atšiaurios aukštumų terpės čia gyvena smulkūs paukšteliai: akmeniniai keklikai (Alectoris graeca), alpiniai erškėtžvirbliai (Prunella collaris), alpinės kuosos (Pyrrhocorax graculus), alpiniai kikiliai (Montifringilla nivalis) ir gražuoliai, vietinių gyventojų „mūriniais geniais“ (Tichodroma muraria) vadinami paukščiai, kurių skrydis primena didelio drugio plazdėjimą. Smalsuolius iš viso pasaulio nuolat traukia 2 000 metrų aukštyje plytinčiame Piloto ežerėlyje (lago di Pilato) gyvenantys keisti padarėliai (Chirocephalus marchesonii), plaukiojantys pilvu aukštyn ir atbulai.