Netikėta teorija. Šiaurės Ameriką galėjo atrasti senovės graikai. Ką rašo Plutarchas

Mintis, kad senovės graikai galėjo įkelti koją į Ameriką anksčiau nei vikingai ar Kristupas Kolumbas, gali atrodyti neįtikėtina, tačiau neseniai atliktas tyrimas rodo, kad tokia kelionė buvo reali. Egėjo universiteto (Graikija) archeoastronomijos profesorius daktaras Ioannis Liritzis išstudijavo graikų istoriko Plutarcho (gyveno 46–119 m. mūsų eroje) parašytą dialogą ir padarė įdomią prielaidą, rašo „Greek Reporter“.

Plutarcho tekstas, žinomas kaip De Facie, pasakoja istoriją, kurią papasakojo keliautojas, grįžęs iš ilgos kelionės į tolimą, didžiulį žemyną. 

Dialoge Lambrias prašo kartaginiečio Sylla perpasakoti istoriją, kurią jis girdėjo iš Kartaginos Krono šventyklos tarnų. Sylla pasakoja Lambrijui apie keliautoją, kuris aplankė šventyklą grįžęs iš ilgos kelionės į tolimą, didžiulį žemyną.

Daktaras Liritzis kartu su bendraautorių komanda tvirtina, kad šis didelis žemynas buvo ne kas kita, o Šiaurės Amerika.

Šios teorijos raktas slypi dialoge minimuose astronominiuose duomenyse. Remiantis tekstu, nauji keliautojai kas trisdešimt metų leidžiasi į kelionę, kuri sutapo su Saturno planetos atsiradimu Jaučio žvaigždyne.

Tyrėjai teigia, kad senovės graikai, apsiginklavę savo astronomijos žiniomis, galėjo nustatyti Atlanto srovių padėtį judėti į vakarus.

De Facie aprašytoje istorijoje paminimas visiškas saulės užtemimas; Graikijos tyrinėtojų komanda ieškojo užtemimo įrašų, kad surastų tokį, kuris atitiktų dialogo parametrus.

Galiausiai mokslininkai nustatė laiką, kada įvyko istorijoje minimas visiškas saulės užtemimas, tai yra 75 m. mūsų eroje.

Minimu laikotarpiu Saturnas Jaučio žvaigždyne pasirodė tris laikotarpius: 26-29 m., 56-58 m. ir 85-88 m. (visi mūsų eroje).

Komanda pasinaudojusi 75 m. užtemimo duomenimis, apskaičiavo Plutarcho knygoje minimo dialogo laiką.

Daktaras Liritzis ir jo kolegos teigia, kad Plutarcho tekste aprašyta kelionė tikriausiai įvyko apie 56 m. Graikai į Šiaurės Ameriką atvyko 57 m., ten išbuvo metus, o grįžo 58 metų rudenį, kai Saturnas paliko Jaučio žvaigždyną.

Tyrimas taip pat remiasi De Facie geografiniais aprašymais, kuriuose kalbama apie „didįjį žemyną“, esantį už Ogygia salos, kuri, pasak teksto, pati yra penkių dienų kelionės atstumu į vakarus nuo Didžiosios Britanijos. Plutarchas taip pat rašė, kad navigatoriai į „didįjį žemyną“ pateko per įlanką, kuri sutampa su Volgos delta – šiaurine Kaspijos jūros pradžia.

Liritzis, pasinaudojęs „Google Earth“, nubrėžė liniją nuo šios vietos už Atlanto ir nustatė, kad ji veda į Šv. Lauryno įlanką Kanadoje.

Daktaras Liritzis teigia, kad senovės graikai galėjo vykti į šią kelionę siekdami tyrinėti, praturtėti ar religiniais tikslais. Jis pabrėžia jų glaudų ryšį su astronominiais reiškiniais, remdamasis Antikythera mechanizmu – senoviniu astronominiu kompiuteriu.

Tačiau ne visi ekspertai tuo įsitikinę. Kai kurie archeologai ginčija šią teoriją, teigdami, kad nėra pakankamai įrodymų, kad senovės graikai pasiekė ir pasiliko Amerikoje. Skeptikai abejoja graikų navigacijos galimybėmis atvirame Atlante.

Kol diskusijos tęsiasi, kitas mokslininkas, daktaras Minas Tsikritsis, laikosi panašios teorijos. Tyrinėdamas Plutarcho knygą De Facie, jis teigia, kad senovės graikai žinojo apie „didįjį žemyną“ į vakarus nuo Didžiosios Britanijos gerokai prieš vikingus ar Kolumbą. Tsikritsis priduria, kad ryšys tarp Graikijos ir Amerikos siekia Mino epochą, o pagrindiniai motyvai buvo prekyba ir vario gabenimas.