Kontrastų kupina Brazilija: nuo hiperinfliacijos iki Olimpinių žaidynių

Brazilijos geografija

Brazilijos teritorijos diduma – tropikai, bet yra daug sausos žemės, begalinio dydžio dirvų ir ganyklų su galvijų kaimenėmis, o pačiuose pietuose net būna sniego. Brazilijoje auga viskas – cukranendrės, kava, kviečiai ir kiti javai, puikiai dera sojų pupelės, kurių paklausa Kinijoje didžiulė. Būna dviejų Lietuvos apskričių dydžio sojų laukų. Po žeme – irgi ko tik nori: geležies rūda, varis, anglis, auksas ir sidabras, brangakmeniai, uranas, o prieš pusantrų metų atrasti ir pasakiško dydžio naftos klodai. Tiesa, jie toli, vandenyne, 300–500 kilometrų nuo kranto ir pašėlusiai giliai – 6 ir daugiau kilometrų gelmėje, be to, padengti storu druskos sluoksniu.

Patys brazilai labai įdomūs. Draugiški, visada linkę pasiūlyti kavos puodelį arba arbatos, daug šypsosi. 49,4 proc. save laiko mulatais. 49,6 proc. save laiko baltaisiais. Likę – juodaodžiai ir čiabuviai indėnai, kurie daugiausia gyvena džiunglėse. 67-ios indėnų gentys gyvena be jokio kontakto su civilizacija. Tokių genčių Brazilijoje yra daugiau negu bet kurioje pasaulio šalyje, įskaitant ir Naująją Gvinėją.

Pamokanti valstybės istorija

Brazilijos istorija ne ką mažiau vargana nei dauguma jos gyventojų. Ir tragiška. Ko tik ten nebuvo! Kolonija ir monarchija, bent keliolika vienas kitą nuverčiančių diktatorių, komunistinė revoliucija visoje šalyje, ir palyginti neseniai, 1935 metais. Ji buvo sutriuškinta. Turėjo koncentracijos stovyklas, infliacija buvo 800 proc. per metus, o 1990-aisiais pasiekė 3 000 proc.! Buvo atsisakiusi mokėti skolas, ir net mokėti už savo pačios obligacijas. Tris kartus per trumpą laiką pakeitė valiutą, vis išleisdavo naują.

Vietoj kainos etiketės prie kiekvieno daikto dar ir dabar kabo pakankamai didelės lentelės, kuriose daug įvairiaspalvių mažų lipdukų. Norint sužinoti tikrąją kainą reiktų įsidėmėti lipduko spalvą ir keliauti pasitikrinti jos prie didžiojo ekrano.

Būtent tokių veiksmų brazilai ėmėsi 1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje, kai šalyje fiksuota milžiniška infliacija. Tuo metu kainos per savaitę keisdavosi dažnai ne vieną kartą. Pardavėjai nusprendė nebekeisti kainų ir prekes pradėjo žymėti spalvomis. Buvo atsisakiusi mokėti valstybės skolas, ir net mokėti už savo pačios obligacijas. Tris kartus per trumpą laiką pakeitė valiutą, vis išleisdavo naują. Laikai, kai infliacija Brazilijoje siekė tūkstančius proc., jau praeitis, tačiau juos daug žmonių dar labai gerai prisimena.

Sunkiu ekonominiu metu laimėtojų ir bankrutavusių sąrašas keitėsi labai greitai. Bankai bankrutuodavo vienas po kito. Išliko tik sugebėję greitai keistis ir susitaikyti su laikinais praradimais.

Statybos ir alus

Turtingi brazilai galėdavo išlošti savo pinigus laikydami bankuose ir išlaukdami tam tikrą laiką. Tačiau tokių nebuvo daug. Kainos kilo žaibiškai ir vis mažiau žmonių turėjo pajamų, kuriomis laisvai galėjo disponuoti, o tai vartotojiškai visuomenei ir ekonomikai buvo didelis smūgis.

Vienas Brazilijos prezidentas šiuo laikotarpiu nusižudė, negalėdamas nieko padaryti. Beje, jo pavardė Vargas. Skamba lietuviškai, bet tai – atsitiktinumas. Jis ne lietuvių kilmės. Kitą prezidentą, Fernandą Collorą, jo brolis Pedras Colloras apkaltino kyšininkavimu. Prezidentas 1992-aisiais buvo nušalintas. Pasaulis į Braziliją rimtai nežiūrėjo. Ją kartais vadindavo „Belindija“ – toks klestinčios Belgijos Europoje ir Indijos skurdo Azijoje plakinys. Dar ji buvo vadinama „sukaustytu milžinu“ arba pajuokiančiai – „Brazilija – ateities šalis, ir visada tokia liks“. Ta ironija iš dalies buvo teisinga. Šalis skendėjo chaose. Bandydami jį pažaboti, šalies vadovai – ir diktatoriai, ir išrinkti prezidentai – stengėsi ekonomiką ir visą ūkį paimti į savo rankas, valingai tvarkyti. Dėl to valstybės aparatas ir valdininkija dar daugiau plėtėsi, augo kaip ant mielių, o netvarka kasmet darėsi vis didesnė.

Kai Brazilijoje gyvenimas tapo visai neįmanomas, prezidentas Francas finansų ministru paskyrė liberalą Fernandą Henrique Cardoso, kategorišką laisvosios rinkos šalininką, ir šalies vadžias atidavė į jo rankas. Cardoso padarė tai, ką patarinėjo Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas – griebėsi atviro, laisvo kapitalizmo. Privatizavo daugumą valstybinių įmonių – energetiką, naftą, aviaciją ir kitas, tai savaime sumažino valdininkiją, padarė dar vieną pinigų reformą, atvėrė sienas užsienio investicijoms, nors iš pradžių kapitalas buvo baikštus, bijojo lįsti į Braziliją.

Ir įvyko stebuklas. Galima sakyti, kad socialiniai sluoksniai susikeitė vietomis. Kai ekonomika stabilizavosi, pirmiausia pasimatė, kad šalies ūkiui didelį poveikį daro vargingiausi piliečiai. Šie žmonės pradėjo atnaujinti savo būstus ir taip iš mirties taško išjudino statybų rinką bei kitas su šiuo sektoriumi susijusias sritis. Pavyzdžiui, vien 1995 m. Brazilijoje buvo pagaminta ir parduota 28 milijonai tonų cemento, daugiau nei pusę šio kiekio nupirko skurdžiuose kvartaluose gyvenę žmonės.

Anksčiau neturtingai gyvenę brazilai pradžiugino ir aludarius bei barų savininkus. Jie pradėjo gerti daug alaus. Tai buvo mėgstamas žmonių gėrimas jau vien dėl to, kad neturėdami pinigų jie negalėjo sau leisti tokios pramogos. Barai tapo viena pagrindinių vietų, kur buvo užmezgamos naujos pažintys, sudaromi verslo kontraktai.

Infliacija sumažėjo iki priimtinų 6 proc., žmonėms atsirado darbo, užsienio firmos sąžiningai mokėjo mokesčius, taigi iždas praturtėjo, grąžino visas užsienio skolas, netgi porą metų prieš terminą. Cardoso buvo išrinktas prezidentu, ir juo išbuvo dvi kadencijas. Ilgiau prezidentauti neleidžia Brazilijos Konstitucija.

Puikiai infliacijos pamokas išmokę brazilai jau atrodė išvengs bet kokių ekonominių nelaimių, tačiau nauja krizė šalį ištiko 1998-1999 metais, kai Brazilijoje prasidėjo milžiniška devalvacija. Dabar ir tai jau praeitis. Pasaulio ekonomikos ekspertai pripažįsta, kad dabartinis Brazilijos kursas – teisingas ir turėtų apsaugoti šalį nuo didesnių ekonominių sukrėtimų. Kaip vienas didelis pliusas ir pranašumas prieš kaimynus, tokius kaip Argentina, įvardijama tai, kad Brazilai gyvena pakankamai savarankiškai ir nebijo kardinalių pokyčių pinigų politikoje. Tai juos daro nepriklausomus nuo kitų šalių, ypač Europos ir JAV ekonomikų.

Kontrastų šalis

Kokia Brazilija yra šiandien? Brazilijoje pastaruoju metu sukurta galinga pramonė. Gamina automobilius (taip pat ir autobusus bei sunkvežimius), gerus lėktuvus, kuriuos perka visame pasaulyje. Brazilų suprojektuotos ir pagamintos raketos į beorę erdvę išveda ryšių palydovus.

Ekonomikos stabilizavimas ir pramonės šuolis padarė įspūdį pasauliui ir vėl atgaivino pasitikėjimą šia didele valstybe. Brazilijai suteikta teisė rengti jubiliejines – 50-ąsias – olimpines žaidynes ir pasaulio futbolo čempionatą. Olimpines žaidynes Brazilija rengs 2016 metais. Jos pirmą kartą įvyks Pietų Amerikoje. Dar anksčiau, 2014-aisiais, Brazilijoje vyks pasaulio futbolo čempionatas.

Tiesa, ne viskas taip gražu, pažvelgus atidžiau. Didžiulė dabartinės Brazilijos problema – jos lūšnynai, čia vadinami favelomis. Apsiaučia visus miestus, užpildo tarpus tarp jų ir oro uostų – sakykime, greitkelis iš Rio de Žaneiro iki oro uosto ištisai eina pro lūšnynus, neduok Dieve, pasukti į šoną arba sustoti. Favelose daugiausiai gyvena tamsaus gymio žmonės, nors būna ir blondinų, ir rudaplaukių. Jos kartais užima plotą kaip nuo Vilniaus iki Ukmergės, ir jų Brazilijoje yra 700. Pasakyti, kad favelose klesti nusikalstamumas, tai nieko nepasakyti. Paprastai jos – tiesiog nusikaltėlių respublikos. Gaujų vadeivos – vienintelė valdžia. Ribas daugiausiai saugo paaugliai, pasikabinę iki žemės nukarusius kalašnikovus, į trumpikes dar įbruktas pistoletas. Iki šiol favelas policija aplankydavo retai, ir tik šarvuotais automobiliais. Galbūt tai pasikeis artėjant Olimpinėms žaidynėms?