Mantas Adomėnas. Apie medinį Vilnių: Lietuvos sostinę darko provincialus miesto supratimas

Vilniaus savitumas

Tas kaimiškas – medinis ir žalias – Vilniaus pobūdis toli gražu nenaujas, nėra būdingas okupacijos laikotarpiui. Tai bruožas, apie kurį keliautojai užsimena jau XVI–XVII a. Kaune prieš 8 m. apginta disertacija, kurioje pateikiamos nuorodos į du prancūzų keliautojus – Davigene ir De Grenai. Jų požiūris į Vilnių apibūdinamas taip: „Tarp gausybės faktų apie šį miestą, kurie dažniausiai buvo kartojami atlasuose, pasaulio aprašymuose, kelionių memuaruose ir panašaus pobūdžio tekstuose, galima buvo rasti tai, kad Vilnius buvo laikomas vienu iš žaliausių miestų Europoje. Kitaip nei šiandieną, tas žalumas neretai buvo suprantamas neigiamai. Vakariečiams labai keistai atrodė dideli žali plotai tarp didikų rūmų ir miestiečių namų.“

Kiti šaltiniai taip pat mini, kad Vilnius nėra labai gerai sumūrytas, jame pilna tokių kaimietiškų, suprask – medinių, namų. Tai ir buvo skiriamasis Vilniaus bruožas. Jei pažvelgsime į tuos pasikartojančius motyvus ir stereotipus apie Vilnių, kuriuos kartodavo Vakarų Europoj, toks buvo vienas iš poros pagrindinių, išskirtinių bruožų: Vilnius – žalias ir medinis, truputį kaimiškas ir labai gražus, na, ir labai daugiatautis miestas, naujasis Babilonas.

Žalingas noras mėgdžioti

Taigi motyvas „medinis Vilnius“ vyravo jau XVI–XVII a. Patys vilniečiai bandė su tuo kovoti. Pirmiausia dėl gaisrų grėsmės, bet taip pat ir dėl tam tikro noro lygiuotis į kur kas „miestiškesnius“ Vakarų Europos miestus – mūrinius, kompaktiškus, glaudžiai užstatytus.

Tie patys keliautojai medinio Vilniaus pobūdžio nelaikė geru jo bruožu, nes jie į miesto idealą žvelgė per savo prizmę – kaip Vakarų Europoje paplitusio kompaktiško, mūrinio miesto įvaizdį.

Tas nuolatinis lyginimosi motyvas yra labai svarbus, kai kalbame apie dabartinį medinį Vilnių ir jo išlikimą. XIX a. pabaigoje laikai pasikeitė, nes medis iš naujo atrastas kaip pigi, patogi ir ekologiška statybos priemonė viloms, vilelėms ir priemiesčio namams statyti. Kadangi Vilniaus priemiesčiai buvo už 100 ar 200 metrų nuo senamiesčio, tai jie tapo ir Vilniaus miesto architektūros dalimi. Taigi dabartinis mūsų matomas medinis Vilnius yra sukurtas XIX a. pab. – XX a. pradžioje. Tai – ir Žvėrynas, Šnipiškės, Antakalnis, Užupio pakraščiai, ir Paplaujos priemiestis, dabar labiau žinomas Paupio gatvės kvartalo vardu. Tai, ką mes šiandien matome dažniausiai nėra labai sena. Medinis Vilnius, kuris atsirado tuo metu, tęsė iki tol gyvavusią mūro ir medžio simbiozės tradiciją.

Istorinis Vilniaus įvaizdis

Miestas, kurį turėtume įsivaizduoti, kai orientuojamės į autentišką LDK laikų Vilnių, yra kitoks, nei dažnai atvirukuose ar albumuose iškylantis gražus, spalvotas Vilnius, kur barokiniai bažnyčių bokštai orientuojasi į mūrinį foną, kuris kaip savo kontekstą priima mūrinę gatvių liniją ir urbanistinį užstatymo vaizdą. Čia fotografams vėl koją pakiša tas nuolatinis bandymas orientuotis į Vakarų Europos stereotipus. Medis suteikia kitokį kontrastą toms pačioms barokinėms bažnyčioms. Sepijos gama, kuri būdinga senstančiam medžiui, yra kur kas autentiškesnė Vilniaus spalva, negu dabar namų fasaduose sužydusios visos užsienietiškos varsos. Reikia tą turėti omenyje, kai galvojame apie istorinį Vilniaus įvaizdį.

Be abejo, medinis Vilniaus pobūdis reiškia ir kur kas minkštesnę, atviresnę ir lankstesnę – barokiškesnę – paties miesto struktūrą: ne griežtos mūrinės linijos, bet nuolatiniai pristatymai, apstatymai, galerijos, yrantys priestatėliai ir t. t. Tam tikras itališkas chaosas, kurį tie, kas matė Vilniaus senamiestį 9-ojo deš. viduryje, dar, be abejo, pamena. Ir, be abejo, nuolatiniai mūro ir medžio junginiai, kurie dabar labiausiai nyksta. Didžiausias pavojus mūro ir medžio simbiozei iškilęs Vilniaus senamiestyje.

Kas šitam Vilniui nutiko?

Laima Laučkaitė albume „Medinis Vilnius“ pateikė labai gerą atsakymą:

„Medinio paveldo perspektyvos yra liūdnos. Paskutiniojo dešimtmečio kapitalizmo invazija ir statybos bumas pirmiausia nusitaikė į soduose skendinčius medinukus, užimančius itin brangiai mieste kainuojančią žemę. Nemažai medinių namų sunaikinta per remontus: jie perstatyti, apmūryti, su plastiko langais ir dailylentėmis. Retas namas autentiškai atnaujintas, išsaugojus seną išplanavimą, struktūrą, medžiagas, detales. 2004 m. Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi medinio Vilniaus architektūros paveldo apsaugos programos, tad gražiausi pavyzdžiai dar bus išgelbėti. Tačiau galybė jų, virtę benamių lindynėmis, išplėšyti, užkaltomis langinėmis, deginami ir griūvantys, stovi paskutines dienas.“

Ši knyga atspindi Vilniaus architektūros situaciją 2005–2006 m. Iš tos paveldo dalies, kuri dar liko, diduma šiandien naikinama ar atsidūrė ant savaiminio sunykimo ribos. Ji įvardija dvi to proceso priežastis – ekonominio modelio pasikeitimą, kuris labai skaudžiai kirto tam tradiciniam gyvenimo būdui, ir kryptingos politikos nebuvimą. Taip pat nereikėtų užmiršti ir tam tikros konceptualinės spragos. Ne tik XVII a. keliautojams nebuvo patrauklus tas medinis miestas. Jis nepatrauklus ir žmonėms, aktyviai besikraustantiems į Senamiestį ir Užupį paskutiniaisiais XX a. ir pirmaisiais XXI a. metais. Pastarųjų žmonių savimonėje vyravo skonio atsilikimas, orientavimasis į kažkur kelionėse, o gal turistiniuose lankstinukuose matytus Vakarų Europos senamiesčius su jų visai kitokia miestiškumo samprata ir struktūra.

Rafinuotas provincialumas

Bandymą Vilniuje sukurti kitą kažkurį pamėgtą Vakarų Europos miestą galima įvardyti kaip tam tikrą rafinuotą provincializmą. Vilniaus mediniam paveldui tai atsiliepė labai skaudžiai. Kaip aiškius to provincializmo pavyzdžius galime įvardyti ir Valdovų rūmus, kai visiškai nevilnietiškas pastatas bandytas sukurti Vilniuje, arba ta pati Trakų pilis – pagal savo įsivaizdavimą pastatyta viduramžiška pilis.

Provincializmas nebando žiūrėti, kaip tas Vilnius, kuriuo galėtume didžiuotis, iš tiesų atrodė, bet bando savo mėgstamą, ko gero, vokišką, labai gražiai išdažytą, kompaktišką miestą sukurti čia Vilniuje. Kartu pasireiškia ir nevisavertiškumo kompleksas – neva Vilnius nebus visavertis miestas, kol jame nebus dangoraižių. Nuo Janiculum kalvos Romoje matyti visas miestas, ir nėra nė vieno pastato, kuris iškiltų virš XVI–XVII a. suformuoto miesto horizonto. Taigi tokie miestai, kaip Dublinas, Roma, nesijaučia nevisaverčiai, nepasistatę dangoraižių. Vilniuje taip atsitiko, kad kažkokio nevisavertiškumo komplekso genamas poreikis statyti dangoraižius sutapo su ryškiausio medinio rajono pasmerkimu tų dangoraižių statybai. Pirmiausia, žinoma, nukentėjo Senamiestis, nes nebeįmanoma žiūrėti taip, kad neįsiterptų styrantis stiklo ir betono darinys, o kita vertus – Šnipiškės, kurios nuolat patiria agresiją, deginimus ir kitus dalykus.

Tas konceptualinis skirtumas, deja, labai gajus. Dar prieš penkerius metus L. Lučkaitė rašė:„Medinių dvarelių liko net pačiame miesto centre: netoli Arkikatedros, Labdarių gatvėje, iki mūsų dienų išstovėjo medinis lietuviškas dvarelis su mezoninu – paskutinis išnykusios rūšies palikuonis.“ Tačiau šis paskutinis palikuonis jau nebeišlikęs, jis sudegė. Gaisro metu žuvo ten miegojęs bedarbis pilietis.

Tai kas dabar bus?

Šalį ištikusi krizė suteikė tam tikrą kvėpavimo erdvę, agresyviosios statybos sustojo. Visą laiką iš savo plačių kelionių patirties maniau, kad skurdas yra pats geriausias paveldo sergėtojas. Ta poros metų erdvė galbūt duos laiko sukurti naują paveldosaugos ir urbanistikos koncepciją, kurioje medinis paveldas turės užtikrintesnę vietą.

Pasirodė, kad tie medinukai išlaiko savo vertę kur kas geriau, net jeigu jie nestovi prestižinėse vietose negu dangoraižiai, kurie dabar stovi tušti ir neišnuomoti. Galbūt deramai išreklamavus tai gali tapti raktiniu supratimo apie urbanistinę vertę ir koncepciją tašku, tokiu virsmo tašku.

Antras paveldosaugos bendruomenei labai svarbus dalykas: reikia dar ryškiau ir radikaliau pereiti nuo atskirų objektų ir vienetų, kurie galbūt yra vertingi, saugojimo, prie visumos ir organizmų sergėjimo. Net jeigu išliks vienas gražus namas, medinė architektūra be viso sandėliukų, tvartelių, būdelių komplekso nebeturės tos magiškos estetinės vertės, kuri vis dar daro Šnipiškes, Žvėryno kampelius patrauklius lankytojams ir tiems patiems vilniečiams, kurie nori pažiūrėti, kaip jų miestas atrodė anksčiau.

Be abejo, labai svarbu kurti sąlygas gyventi. Labai tikiuosi, kad įvyks tas virsmas ir bus atsisakyta minties, jog visa tai yra laikina, kad Šnipiškės, išskyrus vieną pagrindinę gatvę, yra laikinas reiškinys, ir jas kuo greičiau reikia užstatyti keturaukščiais, šešiaaukščiais. Tai vis dar tebėra oficialiuose dokumentuose ir koncepcijose. Todėl ten vengiama kurti infrastruktūrą, vengiama bendruomenėms, kurios ten realiai egzistuoja, leisti susikurti normalias gyvenimo sąlygas, kurias turi už kilometro, puskilometrio gyvenantys jų kaimynai, giminės ir t. t. Tačiau ten kurti normalias gyvenimo sąlygas – be abejo, labai svarbi sąlyga.

Viltingi ženklai

Labai džiugu, kad keičiasi miesto koncepcija:

„Dešimtmetį trukusią veržlią Vilniaus plėtrą su kairiajame Neries krante iškilusiu centru, Konstitucijos prospektu, prieštaringai vertintais dangoraižiais ir didžiuliais prekybos-pramogų centrais keis priešinga antrajam 2000-ųjų dešimtmečiui siūloma vizija, kurios centre – draugiško, jaukaus miesto plėtra, žalia sostinė, kurioje gyvena aktyvūs, draugiški ir laimingi žmonės.“

Draugiško, jaukaus miesto plėtra būtų galimybė kalti geležį, kol ji dar karšta, ir įtvirtinti, kad nėra nieko draugiškiau kaip soduose paskendę medinukai. Tereikia suteikti jiems deramas sąlygas. Be abejo, problema yra ta, kad esant tokiam visuomenės įsivaizdavimo stygiui tai gali tapti paskata tolesniam euroremontui, apkalimui dailylentėmis, plastikinių langų keitimui ir t. t. Tas jaukaus ir draugiško miesto įsivaizdavimas gali būti orientuotas į labai vidutinišką estetinės vaizduotės lygį ir kultūrinio supratimo lygį. Manau, kad tai yra tam tikra galimybė paveldosaugos bendruomenei.