Kaip iš tikrųjų matuojamas aukščiausių pasaulio kalnų aukštis (Foto)

Ne paslaptis, kad Everestas yra aukščiausias sausumos kalnas Žemėje, bet kaip mokslininkai iš tikrųjų tai suprato? Jie tikrai nenaudojo neįtikėtinai ilgų matavimo juostų ir liniuočių. Tiesą sakant, mokslininkai naudoja trigonometriją, kuri mokykloje daugelis iš mūsų manė, kad vargu ar bus naudinga realiame gyvenime, rašo „IFLScience“.

Tradiciškiausias būdas išmatuoti kalnų aukštį Žemėje tikrai reikalauja tam tikrų trigonometrinių įgūdžių. Mokslininkų naudojamas metodas vadinamas trianguliacija ir reikalauja žinoti atstumą tarp dviejų taškų žemėje, taip pat kampą tarp abiejų tų taškų ir kalno viršūnės.

Tuo pačiu metu žemės kalnų aukštis matuojamas nuo jūros lygio, kuris teoriškai nėra vienodas visoje planetoje. Todėl mokslininkai turi žinoti taško, nuo kurio jie matuoja, aukštį virš jūros lygio, taip pat atsižvelgti į Žemės kreivumą.

Kalnų aukščio matavimas naudojant trianguliaciją (Sushant savla, CC BY-SA 4.0)

Kalbant apie kampų matavimą, skaičiavimai turi būti gana tikslūs. Tam mokslininkai naudoja teodolitą – optinį įtaisą, panašų į teleskopą, galintį matuoti tiek horizontalius, tiek vertikalius kampus.

Turėdami du kampus ir vienos „trikampio“ kraštinės ilgį, mokslininkai visus šiuos duomenis panaudoja keliose trigonometrinėse formulėse, dėl ko jie sugeba apskaičiuoti kalno aukštį.

Tačiau mokslininkai pripažįsta, kad šis istoriškai plačiai naudojamas metodas nėra pats tiksliausias. Pavyzdžiui, kai XIX a. britų armijos karininkas seras Andrew Scottas Waughas ir jo komanda matavo Everesto kalną, rezultatams įtakos turėjo Žemės atmosfera.

Šviesa gali lūžti atmosferoje – procesas žinomas kaip atmosferos refrakcija ir atsiranda dėl oro tankio pokyčių. Esant dideliems atstumams, lūžiai gali būti ryškesni, nes objektai gali atrodyti aukštesni arba trumpesni, nei yra iš tikrųjų. Dėl to matavimai gali būti netikslūs.

Pasak mokslininkų, tobulėjant technologijoms, turime daug paprastesnį kalnų aukščio matavimo būdą – GPS pagalba.