Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Prieš 250 mln. metų gyvybę Žemėje beveik sunaikino ugnikalnio išsiveržimas?

2011-02-17

(9)

(5)

(275)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Aut. teisės:	alfa.lt
Parengė:	Saulius Žukauskas

Mokslininkai aptiko naujų argumentų, kad prieš 250 milijonų metų išsiveržęs ugnikalnis šiaurinėje Sibiro dalyje (Rusija) galėjo sukelti didžiausią floros ir faunos rūšių išnykimą mūsų planetos istorijoje. Jo metu žuvo apie 95 procentus jūros ir 70 procentų sausumos gyvybės.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mokslininkai spėja, kad dinozaurų erą prieš 65 milijonus metų nutraukė į Žemę rėžęsis milžiniškas meteoritas. Tačiau nebuvo aišku, kas planetoje sukėlė paskutinįjį Permo periodo masinį gyvybės išnaikinimą. Ligšioliniai mokslininkų tyrimai rodė, kad Sibire vykę ugnikalnių išsiveržimai yra sukėlę tik didelių klimato pokyčių. Dabar mokslininkai iš Kalgario universiteto aptiko požymių, kad milžiniški ugnikalnių išsiveržimai galėjo sukelti ir masinų faunos rūšių išnykimų. Tokių hipotetinių išvadų jie priėjo, remdamiesi Kanados arktinės srities uolienų tyrimų rezultatais. Anot profesoriaus Stivo Grasbio (Steve Grasby), „tyrimo rezultatai atskleidė, kad prieš 250 metų įvykęs vulkano išsiveržimas buvo vienas didžiausių istorijoje. Šio išsiveržimo metu į aplinką buvo išmesti dideli kiekiai anglies dvideginio ir pelenų. Mūsų manymu, tai paaiškina, kodėl būtent tada išnyko daugybė gyvūnų rūšių.“

Tuo metu Žemėje egzistavo vienas didelis kontinentas – Pangėja. Ją sudarė įvairios gamtinės zonos: nuo dykumų iki tankių girių. Kontinento gyvūnija dar tik vystėsi, tačiau jau buvo susiformavusios amfibijos, ankstyvosios roplių rūšys ir tam tikros žinduolių protėvių rūšys.

Ugnikalnis, o tiksliau ugnikalnių grandinė, žinoma Sibiro trapų pavadinimu, yra šiaurinėje centrinės Rusijos dalyje, aplink Turos miestą. Į neaprėpiamą trapų zoną pakliūva ir Jakutskas, Norilskas, Irkutskas. Dabar Sibiro trapų bazaltinė lava dengia apie 2 mln. km², tačiau anksčiau, tik susiformavusi, galėjo dengti iki 7 mln. km². Skaičiuojama, kad galėjo išsilieti nuo 1 iki 4 mln. km³ bazaltinės lavos. Sibiro trapai dengia teritoriją nuo 50 iki 75 laipsnių šiaurės platumos ir nuo 60 iki 120 laipsnių rytų ilgumos.

S. Grasbis dirbo kartu su kolegomis Benua Bošamu (Benoit Beauchamp) ir Hamedu Sani (Hamed Sanei). „Imdami mėginius, aptikome organinės medžiagos, - prisimena B. Bošamas. - H. Sani nustatė, kad tai – anglies pelenų sluoksnis.“ Mokslininkai mano, kad ypač didelių nemalonumų mūsų planetos aplinkai sukėlė būtent anglies pelenai.

Uolos, iš kurių sudarytos labiausiai į šiaurę nutolusios Kanadai priklausančios arktinės salos, susiformavo prieš milijonus metų, šiaurės vakarinėje Pangėjos pakrantėje. Šiose uolose S.Grasbis su kolegomis aptiko neįprastų mikroskopinio dydžio dalelių. Kartu su organinėmis liekanomis uolienose mokslininkai rado ir nedidelius burbuliukus primenančių ertmių, vadinamų kainosferomis (angl. k. – „cenospheres“, nuo žodžio „Cenozoic“ – „Kainozojaus periodo, kainozojinis“).

Anot mokslininkų, šie mažyčiai dariniai galėjo susiformuoti tik į atmosferą išmetus lydytos anglies. Manoma, kad prieš šimtus milijonų metų kainosferos susiformavo sausumos paviršiun išsiveržus kolosaliam kiekiui – daugiau kaip trilijonui tonų – anglies nuosėdų, iš kurių susiformavo minėtieji Sibiro trapai.

Kadangi Permo periodo kainosferos savo dydžiu ir svoriu prilygo nūdienos ugnikalnių mikroskopinio dydžio pelenams, tikėtina, jog šie dariniai galėjo būti nesunkiai iškelti į 20 km aukštį ir aukštuminių vėjų išnešioti po visą planetą. Tokiu būdu jie atsidūrė ir šiaurinėje Kanados dalyje.

Mokslininkai mano, kad kainosferose buvo apstu toksiškų medžiagų, pavyzdžiui, chromo ar arseno. Tikėtina, jog kanosferoms nusileidus į vandenyną, šis virto nuodingu, todėl didžioji dalis gyvybės jame ir išmirė.

„Tai buvo tikrai blogas metas gyvybei Žemėje, - tvirtina S.Grasbis. – Vulkanai į atmosferą išmetė didelius kiekius toksinių medžiagų ir jas paskleidė sausumoje ir vandenyje. Tai ir galėjo sukelti didžiausią rūšių išnykimą istorijoje“.

„Kolegų argumentai – gana įtikinami, - S.Grasbio grupės darbo rezultatus įvertino Oregono universiteto (JAV) geologas Gregoris Retalakas (Gregory Retallack). Jam pritaria ir Stenfordo universiteto (Palo Alto, Kalifornija, JAV) geofizikas Normanas Slypas (Norman Sleep): „Jų atradimai išties fundamentalūs.“