Tačau tarptautinių santykių ekspertai perspėja, kad planas gali sukelti politinę sumaištį. Vienintelis regionas, kuriame nebuvo karo, gali virsti tolimiausiu „tarptautinio konflikto objektu“.
Žinoma, daugelis šalių norėtų užkariauti Antarktidą. Tai vis dar tarptautinė erdvė, kurios naudojimą reglamentuoja 1959 metų gruodžio 1 dieną Vašingtone pasirašyta Antarkties sutartis. Ją pasirašė 12 šalių, kurios trečiaisiais tarptautiniais geofizikos metais (1957–1958) atliko geografinius tyrimus Antarktidoje. Tai buvo: Argentina, Čilė, JAV, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija, Belgija, Prancūzija, Norvegija, JK, SSRS ir Pietų Afrika.
Susitarimas draudžia bet kokią karinę veiklą (įskaitant branduolinius bandymus) ir iškasenų kasybą bei įsipareigoja Antarktidą naudoti tik taikiems tikslams. Sutartis yra atvira sutartis – prie jos gali prisijungti bet kuri JT valstybė narė, o bet kuri kita valstybė gali prisijungti prie jos visų pasirašiusiųjų sutikimu.
Iki 2022 metų pabaigos prie sutarties prisijungė 55 šalys, iš kurių 29 turi teisę priimti sprendimus dėl Antarktidos. Norint gauti tokią teisę, Antarkties regione turi būti vykdoma reikšminga mokslinė ir tiriamoji veikla.
Teigiama, kad ledo uždangos projektas gali sugriauti šią ilgalaikę taiką ir sukelti naujų ginčų dėl suvereniteto, valdžios ir saugumo. Antarkties sutartis sustabdo teritorines pretenzijas, bet jų neišsprendžia. Tai gali sukelti naujų įtampų, kai geoinžinerijos veikla suvokiama kaip grėsmė tam tikrų tautų interesams. Be to, didėjant įtampai atrodo dar mažiau tikėtina, kad tokį didžiulį projektą pavyktų techniškai koordinuoti, o ką jau kalbėti apie geopolitinį susitarimą, reikalingą konfliktui išvengti.
(
(
81
(0)
.png)
.png)
