Varė baimę 65 metus. Paslaptingi vandenyno triukšmai iššifruoti. „Tai pokalbis...“ (Audio)

Antarktida žmones žavi jau seniai. Apie ledinį žemyną ir jį supančius vandenis kilo daug legendų. Ten stebimos paslaptingos struktūros, taip pat paslaptingi, keisti garsai, kuriuos ten kartais girdi žmonės, tarsi patvirtina mistikos aurą.

Vienas iš jų – paslaptingas pasikartojantis triukšmas, kuris kadaise klausytojams kėlė šiurpą, nes buvo siejamas su jūros pabaisa. Mokslinis žurnalas „Smithsonian Magazine“ primena, kad tai viena didžiausių neįmintų Pietų vandenyno paslapčių.

Pirmą kartą garsas Pietiniame vandenyne tarp Antarktidos ir Naujosios Zelandijos išgirstas 1960 m. Šį garsą buvo galima išgirsti ir vėlesniais metais. 1982 metais garsas buvo įrašytas į šiaurę nuo Naujosios Zelandijos.

Keistas triukšmas dėl savo prigimties pradėtas vadinti „biologine antimi“ (bio-duck) – jis trumpas, kraupus, mechaninis ir tuo pačiu primenantis ančių kvaksėjimą.

1986 metais į tyrimą įsitraukė Rossas Chapmansas iš Viktorijos universiteto Kanadoje. Po daugelio metų išsamių tyrimų garsas, kuris liko neatpažintas nuo septintojo dešimtmečio, buvo iš dalies išspręstas. Tyrėjas neseniai paskelbė savo tyrimo rezultatus.

Chapmanas pristatė savo darbo su paslaptingais garsais rezultatus per 187-ąjį Amerikos akustinės draugijos posėdį, kuris įvyko 2024 m. lapkritį. Jis nurodė, kad garsai, vadinami „biologine antimi“, buvo tokie keisti, kad mokslininkai iš pradžių negalėjo patikėti, kad jie yra biologinio pobūdžio. Tačiau jau žinoma, kad taip tikrai yra.

2014 metais buvo iškelta teorija, kad šiuos garsus skleidžia Antarkties banginiai, nes Pietų vandenyne nuolat girdėti panašūs garsai, o šie padarai garsėja keistais garsais. Chapmanas dabar sako, kad nors garsus iš tikrųjų skleidžia gyvūnai, banginiai yra tik vienas užuomina.

Pasak eksperto, „biologinė antis“ dar nėra galutinai išaiškinta, nes norint aiškiai įrodyti, kad ji kilusi iš banginių, tektų juos nufilmuoti skleidžančius šį garsą.

Tyrėjas atkreipia dėmesį, kad reikalas yra sudėtingesnis – tai ne pavienio individo skleidžiamas garsas, o daugelio būtybių pokalbis, ir verta pagalvoti, kada ir kodėl jie tokį garsą išleido.

„Labiausiai nustebino tai, kad vienam individui prabilus, kiti tylėjo, tarsi klausytų. Tada pirmasis kalbėtojas baigė savo kalbą ir išklausė kitų atsakymus“, – pažymėjo Chapmanas.

„Apie ką jie kalbėjosi? Man tai visada buvo neatsakytas klausimas“, – sakė Chapmanas. „Galbūt jie kalbėjo apie vakarienę, gal tai buvo tėvų ir vaikų pokalbis, o gal gyvūnai tiesiog komentavo šį pašėlusį tyrimų laivą, kuris vis plaukė pirmyn ir atgal, vilkdamas už savęs kokią ilgą virvę“.