Atitrūko 1 trilijoną tonų sveriantis Antarktidos gabalas. Kas nutiko (Video)

Didžiausias pasaulyje ledkalnis išsiveržė iš sūkurio, kuriame buvo įstrigęs pastaruosius kelis mėnesius, o dabar vėl juda, rašo „LiveScience“.

Tai jau antrasis ledkalnio „išsigelbėjimas“ per pastaruosius metus – 2023 metais jis ištrūko iš jūros dugno, kuriame buvo įstrigęs 37 metus. Dabar mokslininkai atidžiai stebi lėtą ledo gabalo judėjimą.

A23a, dažnai vadinama „mega ledkalniu“, paviršiaus plotas yra maždaug 3900 km² ploto ir sveria šiek tiek mažiau nei 1 trilijoną tonų. Pirmą kartą jis atsiskyrė nuo Antarkties Filchnerio ledo šelfo 1986 m., tačiau įstrigo jūros dugne už kelių kilometrų nuo kranto, o tai žymiai sulėtino jo tirpimo greitį.

Praėjusių metų pabaigoje A23a pagaliau sugebėjo atsiskirti nuo jūros dugno ir pradėjo pabėgti iš Antarktidos. Tačiau bėglys toli nenuplaukė ir per kelis mėnesius ledinė sala įstrigo į rytus nuo Pietų Orknio salų milžiniškoje besisukančio vandens masėje, kurią sukūrė vandenyno srovės. Esant didžiausiam sukimosi greičiui, ledkalnis kiekvieną dieną sukasi maždaug 15 laipsnių prieš laikrodžio rodyklę.

Tačiau nuo gruodžio 13 d. „megaledkalnis“ išsivadavo iš sūkurio ir grįžo toliau nuo Pietų ašigalio, sakoma Britanijos Antarkties tyrimo (BAS) pranešime.

„Puiku matyti A23a vėl judantį po stagnacijos laikotarpių. Mums įdomu sužinoti, ar jis plauks tuo pačiu keliu, kaip ir kiti dideli ledkalniai, kurie atitrūko nuo Antarktidos. Ir dar svarbiau, kokią įtaką tai turės vietos ekosistemai“, - sako BAS okeanografas Andrew Meijersas.

Dauguma masyvių ledkalnių, atitrūkusių nuo Antarktidos, dreifuoja į šiaurę per pietinį vandenyno ruožą, žinomą kaip Dreiko sąsiauris. Ši vietovė dar vadinama „ledkalnių kapinėmis“, nes nukreipia ledkalnius į šiaurę į šiltesnius vandenis, kur jie galiausiai suyra.

Būtent taip pernai atsitiko ledkalniui A-76A ir jo pirmtakui A68a, kuris 2020 metais buvo perplėštas vandenyno srovių.

Tyrėjai ypač atidžiai stebi A23a, kad sužinotų daugiau apie tai, kaip galimas jo plyšimas gali paveikti aplinkinę vandenyno ekosistemą.

„Žinome, kad šie milžiniški ledkalniai gali aprūpinti maistinėmis medžiagomis vandenis, per kuriuos jie plaukia, sukurdami klestinčias ekosistemas mažiau produktyviose vietovėse“, – sakė Laura Taylor, BAS Biogeochemijos katedros doktorantė.

Mokslininkai paėmė vandens mėginius per visą numatomą ledkalnio kelią ir toliau ims mėginius išilgai jo pėdsakų. Šių pavyzdžių palyginimas turėtų padėti šiek tiek išsiaiškinti šią paslaptį.