Vaidotas Šernius. Ar po kelių dešimtmečių alksime?

Jungtinės Karalystės mokslininkas Johnas Beddingtonas teigia, kad pigaus maisto era baigėsi. Tad ar ateityje, po kelių dešimtmečių, pasauliui užteks maisto produktų? Ar neteks daugumai gyventojų kęsti alkį? Tai, kad pasaulis pajus milžinišką maisto produktų kainų šuolį, o dar daugiau planetos gyventojų gyvens badaudami, tvirtina nemažai ekspertų. Su jais sutikti galima, mat ženklų, kad ateityje gali prasidėti maisto produktų stygius, netrūksta.

Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į sparčiai gausėjančią pasaulio populiaciją. Prognozuojama, kad 2030 m. Žemėje bus apie 8 mlrd. gyventojų, tai beveik 30 proc. daugiau, nei yra dabar (6,7 mlrd.). Padidėjusiai populiacijai reikės 50 proc. daugiau maisto, nei jo reikia dabar, taip pat 50 proc. išaugs energijos poreikis ir 30 proc. padidės vandens suvartojimas.

Antra, sparčiai auga Kinijos maisto poreikiai, ten vietoje ryžių ar kitų javų vis daugiau vartojama pieno ir mėsos produktų, kurių gamybai sunaudojamas daugiau vandens ir energijos nei grūdinėms kultūroms išauginti. Nereikia pamiršti ir Indijos, turinčios per 1 mlrd. gyventojų: ši šalis taip pat keičia savo maitinimosi įpročius ir vis daugiau vartoja mėsos bei pieno. Taigi apie 2,5 mlrd. Kinijos ir Indijos gyventojų keičia savo maisto racioną, akivaizdu, kad pieno ar mėsos paklausa auga sparčiau nei pasiūla, o tai ateityje lems dar spartesnį šių maisto produktų brangimą.

Trečia, norint pasiūlyti daugiau maisto produktų, reikia plėsti dirbamosios žemės plotus, tačiau plėtrai tinkamos žemės nėra daug. Istoriškai planetos gyventojai, plėsdami laukus, iškirsdavo miškus, tačiau šiandien situacija yra pasikeitusi. Pasaulis susirūpino globaliais klimato pokyčiais. Oro tarša ir anglies dvideginio kiekis atmosferoje kelią didelį susirūpinimą daugeliui valstybių. Miškai – tai mūsų planetos „plaučiai“, todėl dirbamos žemės plotą didinant miškų sąskaita, sėkmės tikėtis nereikėtų. Deja, pasaulio gyventojų skaičius didėja sparčiau nei masto produktų gavyba. Neabejojama, kad ateityje milžiniška paklausa stipriai lems maisto produktų kainų augimą. Jungtinių Tautų (JT) Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) teigia, kad šalyse, kuriose gyvena 98 procentai šiuo metu badaujančių pasaulio gyventojų, populiacija per ateinančius dešimt metų padidės 47 procentais. Badaujančios Afrikos ar Azijos šalys jau dabar nesugeba išmaitinti savo gyventojų, o kai populiacija padidės beveik 50 proc., situacija taps sunkiai įsivaizduojama ir kontroliuojama. Verta prisiminti, kad maištų banga Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose kilo veikiau ne dėl demokratijos trūkumo jose, o dėl prastų socialinių garantijų ir didelio nedarbo. Spartus maisto produktų kainų šuolis ir ateities vizijos nebuvimas paskatino gyventojus sukilti prieš tenykščius režimus. Taigi, jei JT prognozės išsipildys ir per artėjantį dešimtmetį badaujančių šalių populiacija padidės apie 50 proc., o maisto produktų kainos nenustos kilti, panašūs procesai kaip vykstantys Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose tikriausiai pasikartos ir kitose šalyse.

Pasaulinių maisto produktų kainų bangavimas – didėjimas ar mažėjimas – tai nepaliaujamas procesas. Pavyzdžiui, 2008 metais Paryžiaus „Nyse Liffe“ biržoje maistinių kviečių kaina svyravo 130 proc., sojų – 87 proc., ryžių – 74 procentais. Kainos tai kilo, tai krito, tačiau nuo 2009-ųjų – krizinių – metų pabaigos kviečių kaina padvigubėjo. Šiuo metu ekspertai su viltimi žiūri į ketvirtą didžiausią pasaulyje grūdų eksportuotoją – Rusiją. Nors ši šalis ir atšaukė grūdų eksporto apribojimus, tikėtis maisto produktų kainų kritimo neverta. Rusija šiais metais planuoja eksportuoti apie 10 mln. tonų grūdų. Tai 4 mln. tonų daugiau, negu eksportuota praėjusiais metais, iki embargo paskelbimo, tačiau tai beveik dvigubai mažiau, nei buvo eksportuota 2009 m., kai Rusija eksportavo 19 mln. tonų grūdų. Ar Rusija sugebės patenkinti augantį pasaulio apetitą ir įgyvendinti savus tikslus – nuo 2018 m. eksportuoti 40 mln. tonų grūdų kasmet, – sunku prognozuoti. Planai ambicingi, Rusijos potencialas milžiniškas, tačiau šios šalies žemės ūkio įmonės yra neefektyvios. Įmonių našumo trūkumas, modernios žemės ūkio technikos ir šiuolaikinių žemdirbystės technologijų nebuvimas – tai pagrindiniai Rusijos minusai. Kitos didžiosios grūdinių kultūrų eksportuotojos – Australija ir Kanada – šiais metais patyrė sausras arba potvynius. Europos žemdirbiai šiemet išgyvena sausiausią šiltąjį sezoną per daugiau kaip tris dešimtmečius. Tikėtis, kad šiemet maisto produktai pigs, – neverta. Atvirkščiai, šiemet ir tikriausiai kitąmet rinkoje bus jaučiamas kukurūzų, kviečių, sojų pupelių, kavos ir kakavos stygius, tai brangins daugelį maisto produktų.

Kaip išspręsti pasaulinę maisto trūkumo problemą? Nors klimato pokyčiai ir naujos augalų bei gyvulių ligos kelia pavojų ribotai rūšių įvairovei, planetoje yra augalų ir gyvulių veislių, kurios ateityje žmonijai turėtų užtikrinti maisto išteklius. Taip pat svarbus veiksnys siekiant išmaitinti planetos gyventojus – teisingos ir vienodos nuomonės apie maisto produktų problemą skleidimas. Čia verta prisiminti neseną sąmyšį Europoje, kilusį dėl maisto produktuose rastų žmogaus sveikatai ar net gyvybei pavojingų E. coli bacilų. Iš pradžių manyta, kad dėl to kalti į Vokietiją importuoti ispaniški agurkai, pomidorai ar salotos, tačiau spėjimai nepasitvirtino. Galiausiai išaiškėjo, kad E. coli bacilų šaltinis buvo pupelių daigai, auginami vienoje iš Vokietijos fermų. Kol ES šalys ginčijosi ir nustatinėjo kaltuosius, pietinių ES šalių ūkininkai patyrė milžiniškų nuostolių, o Rusija net įvedė embargą daržovėms iš ES. Nors embargas buvo trumpalaikis ir paremtas labiau politiniais nei sanitarijos motyvais, ES ūkininkai dėl embargo ir E. coli bacilos sukelto triukšmo jau paprašė ES paramos, t. y. patirtų nuostolių kompensacijos. Šis pavyzdys rodo, jog reikalingas tobulesnis maisto produktų eksporto ir importo apribojimų reguliavimas, kad šalys dėl politinių motyvų nevaržytų šių produktų importo nei eksporto.

Dar vienas svarbus veiksnys siekiant pažaboti augančias maisto produktų kainas – tai keitimasis informacija apie planuojamą žemės ūkio produkcijos gamybą tarp valstybių ar jų regionų, galbūt – ir tarp didžiųjų tarptautinių agrarinės produkcijos gamybos kompanijų. Šalys turi sukurti bendrą žemės ūkio pasėlių, žemės ūkio produkcijos apimčių ir atsargų duomenų bazę, kurioje būtų pateikta statistika apie esamą maisto žaliavų pasiūlą ir paklausą bei jų atsargas. Nors minėtoji FAO veikia gana aktyviai, šiuo metu nėra tiksliai žinoma, kiek maisto atsargų yra sukaupusios tam tikros valstybės (tarkim, Indija, Kinija, Brazilija, Argentina). Jei būtų žinoma tiksli maisto žaliavų poreikių ir atsargų statistika, būtų galima racionaliau planuoti atitinkamų žemės ūkio kultūrų pasėlių rūšis ir plotus, auginamų maistinių galvijų bandas. Vieninga informacijos sistema taip pat padėtų reguliuoti (tikėtina, ne į didėjimo pusę) maisto produktų kainas.

Svarbus, gal net ir svarbiausias veiksnys siekiant išmaitinti vis gausėjančią pasaulio populiaciją – tai racionalus maisto produktų vartojimas (įskaitant ir maisto atliekų panaudojimą) bei žemės ūkio produkcijos gamybos našumo didinimas (žemės ūkio technika, maisto gamybos technologijos, agrochemija, agrobiologija ir kiti mokslo laimėjimai). Tai teikia vilčių, kad ne tik aukšto agrarinio išsivystymo šalims, bet ir didesnei žmonijos daliai bent po 20–30 metų neteks alkti.