Odesos katakombos (Foto)

Akmens kasyklose buvo kasamos klintys – odesiečiai iš šios uolienos statė savo miestą. Tačiau Odesos katakombų sistemoje aptinkama ir natūralios kilmės geologinių darinių – karstinių olų. Gausu čia ir geologinės žvalgybos bei statybiniai šurfų, rūsių, bunkerių, drenažo tunelių, lietaus vandens kanalizacijos fragmentų, slėptuvių, plantacijų ir kitokių požeminių „gėrybių“. Pirmosios akmens kasyklos Odesos apylinkėse atsirado pirmoje XIX a. pusėje, kai miestas sparčiai augo. Jose buvo kasama pagrindinė statybinė medžiaga – klintys. Kasybos darbai vyko taip sparčiai, jog problemų dėl plataus požeminių tunelių tinklo Odesai iškilo jau XIX a. antroje pusėje. Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, viename iš Odesos rajonų akmens Odesoje buvo uždarytos – mat ten į požemius prasmegdavo ištisi pastatai. Antrojo pasaulinio karo metu Odesos katakombose glaudėsi sovietų partizanai. Jų gyvenimo kasdienybę ir kovas su nacių pajėgomis knygoje „Juodosios jūros bangos“ („Волны Чёрного моря“) išsamiai aprašė Valentinas Katajevas. 1961 m. partizaninio judėjimo istoriniams tyrimams buvo įkurtas speleologų klubas „Paieška“ (rus. – „Поиск“). Jo entuziastų dėka nemaža dalis katakombų buvo kartografuotos. Tiesa, toli gražu ne visos.

Odesos katakombos, besidriekiančios 4-35 metrų gylyje po žeme, „auga“ ir šiandien, mat kai kurių Odesos priemiesčių šachtose (Dofinovkoje, Buldynkoje ir kt.) tebevykdomi akmens kasybos darbai. Beje, katakombos yra pagrindinė priežastis, kodėl didžiuliame Odesos mieste nėra požeminių metro linijų. Tiesa, Kijevo inžinieriai XX a. viduryje yra nutiesę keletą vadinamojo „mikro-metro“ linijų, tačiau įprasti metro traukiniai jais niekada neriedėjo. Paslaptingosios požeminės Odesos tuštumos it medus vilioja ekstremalaus turizmo mėgėjus, nepaisančius apleistuose požemiuose tykančių pavojų. Nors dalis milžiniško požeminio koridorių tinklo virtusi muziejumi, kurį galima apžiūrėti lankymo valandomis arba užsisakius asmeninį turą, katakombos nėra visiškai kartografuotos, tad čia nesunku pasiklysti ir net atsisveikinti su savo gyvybe.

Turistus vietos gyventojai šiurpina istorija, kurioje pasakojama, jog 2005 m. grupelė paauglių nusprendė katakombose pasitikti Naujuosius. Įsilinksminę ir atsipalaidavę jaunuoliai pamiršo išėjimą ir gerokai paklaidžiojo kol jį surado. O viena mergina iš minėtos kompanijos nuo draugų atsiliko. Kalbama, jog jos kūnas (tiksliau, tai, kas iš jo liko) katakombose atsitiktinai buvo surastas tik 2007-aisiais – pasiklydusi mergina mirė nuo dehidratacijos ir išsekimo. Kiek šioje istorijoje yra tiesos, kiek – pramano, sunku pasakyti. Tačiau klaidžioti katakombomis rizika yra išties didžiulė. Bet kuriuo atveju, pagalbos prisikviesti čia beveik neįmanoma. Dėl tos pačios priežasties (nelaimingų atsitikimų) beveik neįmanoma rasti įėjimų į šias katakombas – miesto tarnybos užmūrija visus įėjimus, kokius tik pavyksta rasti. Tiesa, 2,5 tūkst. ilgio sistemoje jų juk neturėtų trūkti. Odesos katakombose gyventojų netrūksta. Neskaitant šikšnosparnių ir įvairaus „kalibro“ žiurkių, prieglaudą čia randa benamiai. Kalbama, jog kai kuriose požeminėse nišose žmonės įkūrę improvizuotas mikologines plantacijas, kuriose augina grybus (kokius – nedetalizuojama). Anksčiau odesiečiai katakombų nišose įrengdavo maisto ir gėrimų rūsius, kontrabandinių prekių slėptuves, savo laimikį čia slėpdavo vagys.

Apie sparčiai populiarėjantį „Urban Exploration“ judėjimą, kurio entuziastai lanko ir fiksuoja apleistas miestų ir kitų žmogaus statinių erdves, neseniai supažindinome rašinyje „Keliautojai į praeitį. Požemių ir būto laiko slėpinių pasaulis“.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com