Rytų Azijos gelmėse glūdi Arkties dydžio požeminis vandenynas?

Vašingtono universiteto seismologas Maiklas Vaisešonas (Michael Wysession) su kolega Džesu Lorensu (Jesse Lawrence) iš Kalifornijos universiteto išanalizavo 600 tūkst. seismogramų – žemės drebėjimų generuojamų virpesių įrašus – kurias surinko visoje planetoje pastatytos seismologinės stotys. Analizuodami duomenis, mokslininkai pastebėjo po Azijos žemynu glūdintį požeminį regioną, kuriame seisminės bangos prislopsta, susilpnėja ir šiek tiek sulėtėja.

„Seisminių bangų sklidimą šiek tiek stabdo vanduo, – aiškina M. Vaisešonas. – Didelis seisminių bangų prislopimas ir nedidelis lėtėjimas prognozuoja ten esant vandens.“

Ankstesnių skaičiavimų rezultatai rodo, jog jei šalta vandenyno dugno plokštė nugrimztų giliai į Žemės mantiją, ten tvyranti pragariška temperatūra išgarintų plokštės uolienose esantį vandenį lauk iš mantijos.

„Panašu, jog kaip tik tokio reiškinio rezultatą mums ir pavyko aptikti, – tęsia M. Vaisešonas. – Uolienų sudėtyje esantis vanduo su mantijon grimztančia litosferos plokšte leidžiasi į mantijos gelmes, kurios įkaitina šaltą plokštę, ją sudarančios uolienos praranda stabilią agregatinę būseną ir atpalaiduoja jų sudėtyje esančias vandens molekules.“

Tokiu būdu vanduo kyla į aukštutinius Žemės rutulio sluoksnius ir šie savotiškai permirksta.

„Žinoma, nereikia įsivaizduoti, jog po žeme tyvuliuoja skysto būvio vandenynas, – atkreipia dėmesį seismologas. – Tos vandeniu permirkusios viršutinių geologinių sluoksnių uolienos mums atrodytų esančios kieto pavidalo. Vandens jose rastume tik tuo atveju, jei uolienų mėginius patyrinėtume laboratorijoje.“

Nors vandeningos uolienos atrodo kietos, kai kurių vandenyno dugną sudarančių uolų sudėtyje vandens yra ne mažiau kaip 15 proc. „Vandens molekulės įstringa mineralinėje uolienos struktūroje, – aiškina M. Vaisešonas. – Jei tokią uolieną pakaitintume, ji dehidratuotų. Taip daroma ir su moliu, kai norima iš jo išgarinti vandenį.“

Tyrimo autorių vertinimu, iki 0,1 proc. po Azijos žemynu mantijon grimztančių uolienų sudaro vanduo. Toks jo kiekis prilygtų Arkties vandenynui. „Deja, tokį vandens kiekį galime pamatyti tik skaičiavimų rezultatuose – „vandenynas“ po Rytų Azija yra visiškai kitoks, nei mums norėtųsi įsivaizduoti. Tačiau vandens ten yra tiek, jog jo kiekį galima prilyginti vandenynui.“

Pekino anomalija

Atrastus neįprastus požeminius vandens telkinius M. Vaisešonas yra linkęs sieti su vadinamąja „Pekino anomalija“ – pasirodo, seisminės bangos po Kinijos sostine gerokai susilpnėja. Abu šio tyrimo autoriai laikomi ir Pekino anomalijos atradėjais, o Pekino universitete pristatytais tyrimo rezultatais labai susidomėjo Kinijos mokslininkų bendruomenė.

„Rezultatai jiems buvo labai, labai įdomūs, – pasakoja M. Vaisešonas. – Kinija yra pavojingoje seisminėje zonoje – galbūt pavojingesnėje nei bet kuri kita vieta pasaulyje, tad seismologija kinai itin domisi.“

Vanduo dengia apie 70 proc. Žemės paviršiaus. Viena iš jo funkcijų – vanduo yra savotiškas lubrikantas (drėkiklis), mažinantis trintį judant kontinentinėms litosferos plokštėms.

„Tik pažvelkite į mūsų planetos seserį Venerą, – kviečia M. Vaisešonas. – Ji nepaprastai karšta ir sausa. Be to, Veneroje nėra tektoninių plokščių. Visas vanduo, ko gero, buvo išgarintas. Nėra vandens, nėra ir tektoninių plokščių. Sistema „sustingusi“ – tarytum apleistas, nesuteptas robotas.“