Kangbašis: nereikalingas Kinijos miestas

Kai prieš keletą metų Vakaruose išsikerojo ilgai brendusi ekonominė krizė, visų viltingi žvilgsniai krypo į Rytus, tiksliau, į Kiniją, kurios ekonomika ir tuomet, ir šiandien yra viena didžiausių ir pirmaujančių pasaulyje. 2010-aisiais Kinijos BVP išaugo 10,3 proc., pernai šis skaičius sumažėjo iki 9,2 proc., tačiau vis tiek liko labai didelis. Kol Kinijos ekonomika ir toliau auga, o šis augimas pagrįstas vidaus vartojimo ir paslaugų sektoriaus didinimu, šalyje vienas po kito tarsi iš kiaušinio ritasi nekilnojamojo turto projektai. Ir nors Kinijos ekonominė erdvė per daug didelė ir galinga, kad suirtų dėl turbulencijos vienoje iš savo rinkų, šis jos sudedamasis narelis visgi kelia nerimą ne vienam pasaulio analitikui. Nuo 2009-ųjų Kinijos bankų suteiktos paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti didėjo daugiau nei 40 proc. Ir taip aukštos Šanchajaus būstų kainos pakilo dar 20–30 proc. Iš bankų lengva ranka skolinosi ir vidurinioji klasė, investuodama į turtą, kurį ateityje galėtų parduoti, ir pati valdžia, į kišenes dėjusi milijardus grandioziniams infrastruktūros projektams įgyvendinti. Burbulas gal ir nesprogo su trenksmu (pernai bent jau buvo įvestas nekilnojamojo turto mokestis, turėjęs stabilizuoti rekordines kainas ir sumažinti infliaciją), tačiau šiuo metu visoje šalyje apstu tuščių butų, namų ir kitokios paskirties pastatų, laukiančių „savo laiko“. Šį kartą norėčiau papasakoti apie vieną tokių projektų, puikiai atspindinčių nelinksmą nekilnojamojo turto rinkos situaciją šalyje Kinijos Dubajus Naujasis Kinijos miesto Ordos infrastruktūrinis centras Kangbashi dar neseniai buvo vadinamas Šiaurės Kinijos Dubajumi. Turtingas, ištaigingas, vietos investuotojų optimistiškai liaupsinamas ir vadinamas „ateities miestu“. Tačiau jau daugiau nei penkeri metai šis naujasis miestas mieste labiau panašus į vaiduoklį, o ne į ištaigingą gyvenvietę. Kangbashi buvo pastatytas norint apgyvendinti maždaug milijoną žmonių, tačiau iki šiol gyventojų čia vos keli tūkstančiai (valdžia šį skaičių apvalina iki dešimčių tūkstančių, priskaičiuodama ir statybų darbininkus). Kangbashi pilna naujų pastatų – tiek gyvenamųjų, tiek viešojo sektoriaus, susiglaudusių gatvių, retai matančių automobilius. Viešojo sektoriaus pastatai taip pat beveik nenaudojami, o verti ne taip ir mažai – apie 5 milijardus JAV dolerių. Taisydama padėtį miesto savivalda į naująjį centrą net perkėlė savo administracijos patalpas, policijos pajėgas ir kariuomenės dalinius, tačiau gyvenimas ir toliau verda už 24 kilometrų esančioje senojoje Ordos miesto dalyje. Šiandien, pasinaudoję „Google Maps“ programa, galime išvysti tuščio miesto centro kasdienybę – painų pastatų peizažą su žaliuojančiais parkais, plaukimo baseinais ar milžiniška centrine aikšte. Vienas pirmųjų pastatų, iškilusių šioje betoninėje dykumoje, buvo Ordos meno muziejus, pastatytas ant smėlio kopos šalia ežero – įdomus ir vizualiai įspūdingas architektūrinis projektas. Tačiau kol miesto valdžia tikisi, kviečia, vėl tikisi ir vėl kviečia, įspūdingas 9 tūkstančių kvadratinių metrų teritoriją užimantis parodų ir mokslo tyrinėjimų kompleksas tik renka dulkes. Vietinių, bemaž visą dieną tuščių restoranų savininkai ne ką mažiau sunerimę teigia, kad vieninteliai jų lankytojai – valstybės tarnautojai ir jų svečiai. Norėdami sukurti vaizdą, kad tikras miesto socialinis gyvenimas čia visgi gali įleisti šaknis, miesto valdžia du kartus per metus naujutėlėje Kangbashi salėje pradėjo rengti masinius koncertus.

Statybos tęsiamos Ordos suklestėjimo istorija prasidėjo prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų, kai Mongolijos stepėse privačios kasybos kompanijos ėmė masiškai išgavinėti anglį. Vietovės gamtovaizdis buvo sudarkytas milžiniškų duobių ir požeminių tunelių, gatvėse rikiavosi sunkvežimių kolonos, tačiau darbų mastelis vis didėjo. Vietiniai ūkininkai, pardavę savo žemes kompanijoms, rodos, per naktį tapdavo turtuoliais, netrukus senasis Ordos miestas, į kurį plūdo nenutrūkstantys pinigų srautai, sužydėjo. Savaime suprantama, kad miesto valdžia, atsižvelgdama į bendrą šalies ekonomikos augimą ir miesto klestėjimą, ėmėsi didelių ir labai brangių infrastruktūrinių planų įgyvendinimo – pastatyti naujutėlį 35 kvadratinių kilometrų dydžio miesto rajoną su pompastiška Čingischano aikšte jo centre. Net ir šiandien tuščiame Kangbashyje gyvenamųjų, verslo ir valstybinių pastatų statybos tebevyksta, o tokios investicijos į naujas urbanistines erdves atspindi Kinijos valdžios strategiją išauginti viduriniąją klasę ir jos poreikius, sutelkti žmones į miestus, kur yra didesnės pasiūlos ir poreikių galimybės, taip dar labiau stiprinant bendrą šalies ekonomiką. Taip ši strategija galėtų skambėti, tačiau, nepaisant šviesių ir optimistinių Kinijos valdžios norų, apytiksliai 161 milijardą JAV dolerių kainavęs naujasis Ordos rajonas tapo pačiu iliustratyviausiu šalies nekilnojamojo turto burbulo pavyzdžiu.

Moderniosios architektūros rojus

Kangbashi šiandien pilna biurų, dangoraižių, viešojo sektoriaus pastatų, muziejų, teatrų ir sporto kompleksų, jau nekalbant apie gyvenamuosius pastatus, tuščius arba nebaigtus statyti butų kompleksus. Per dieną plačiomis rajono magistralėmis prarieda vienas kitas automobilis, veikia vos keli miesto valdžios biurai, o netikėtas praeivis šioje išblizgintoje dykynėje atrodo lyg holivudinio filmo apie apokalipsę herojus. Pastarasis, nelaukdamas žalio šviesoforo signalo, plačia rajono gatve gali eiti ramiai, beveik nesižvalgydamas. Kangbashyje pilna ir komunistinės Kinijos didybės pavyzdžių, pavyzdžiui, masyvių skulptūrų parkas, skirtas žmonių vienybei ir Kinijos karinėms pajėgoms garbinti. Didžiulis idealizmas ir mirtina miesto tyla bei ramybė gal net šiek tiek panaši į Šiaurės Korėjos miestų kasdienybę. Kita vertus, Kangbashį būtų galima vadinti ir moderniosios architektūros rojumi, kur šalies kūrėjams buvo leista pasireikšti su kaupu. Įspūdingai atrodo tiek būgno formos koncertų salė, tiek knygų lentyną atkartojantis miesto bibliotekos eksterjero dizainas, tiek į spindinčios bronzos, aptakių formų muziejaus pastatas.

Abejotina kokybė

Turtingi Kinijos investuotojai į nekilnojamąjį Ordos turtą iki šiol žiūri kaip į auksą, kuris kada nors uždirbs didelius pinigus. Perka prabangius namus, juos įrenginėja, nepaisant to, kad niekas nerodo didelio noro į juos įsikelti. Tiesa, reikėtų prisiminti, kad praėjo vos trisdešimt metų nuo to laiko, kai socialistinėje Kinijoje žmonėms apskritai buvo leidžiama laisva valia pirkti ir parduoti nekilnojamąjį turtą. Nors kinų žiniasklaida labai stengiasi situaciją sušvelninti, kai kurie investuotojai ne juokais sunerimę dėl Kangbashyje atliktų darbų kokybės. Pernai milžiniškas reklaminis stendas nukrito nuo tilto ir užtvėrė važiuojamąją kelio dalį, vėliau įgriuvo bemaž 100 milijonų JAV dolerių kainavęs 30 tūkstančių vietų stadionas. Beje, miesto atstovai teigia, kad pastarojo suvirinimo brokas buvo padarytas dėl skubėjimo, ruošiantis tradicinėms mongolų žaidynėms.

Pekine tokie infrastruktūriniai užmojai net turi specifinį pavadinimą – „Tofu projektai“. Taip vadinami grandioziniai, tačiau itin skubūs ir nepatikimi statybų planai, ateityje galintys nusinešti ne vieną gyvybę. Skaudžios tokių Kinijos statybų pasekmės pasaulį sukrėtė 2008-aisiais, kai žemės drebėjimo metu sugriuvusi mokykla Sičuane nusinešė tūkstančius vaikų gyvybių. Dar anksčiau Hunane sugriuvo visas tiltas, vos darbininkams išardžius pastolius. „The Daily Mail“ publikacijoje buvo teigiama, kad vieno Kinijos žurnalisto, bandžiusio įamžinti Kangbashi stadiono nuolaužas, buvo „maloniai“ paprašyta ištrinti padarytas nuotraukas. Taigi, savaime aišku, kad spaudoje nerasime ir oficialių stadiono griuvėsių kadrų.