Po Žemės jūromis aptikti gėlo vandens vandenynai

Tyrimo medžiaga paskelbta žurnale „Nature“.

Jūrų dugno gelmėse esančius gėlo vandens išteklius mokslininkai įvertino 500 000 kubinių kilometrų. „Toks gėlo vandens tūris šimtą kartų viršija visą gėlo vandens kiekį, kurį žmonija išgavo iš požeminių vandeningųjų sluoksnių per visą praėjusį amžių nuo pat 1900 metų“, – paaiškino tyrėjų grupės mokslinis vadovas Australijos hidrogeologas Vincentas E. A. Postas.

Palyginimui galima pasakyti, kad Ramiojo vandenyno tūris, pasak mokslininkų, siekia 660 000 kubinių kilometrų.

Pasak mokslininkų, gėlas vanduo į jūros dugno gelmes pateko per kelis pastaruosius ledynmečius, maždaug prieš 20 000 metų, sakoma pranešime. Tuo metu jūros lygis buvo žymiai mažesnis už dabartinį, ir šiuo metu apsemti jūrų dugno plotai laisvai sugerdavo lietaus vandenį. Ištirpus ledo dangai jūros lygis pakilo maždaug 100 metrų, tačiau gėlam vandeniui pavyko išsilaikyti vandeninguose horizontuose po molio ir dumblo sluoksniais.

Hidrogeologų teigimu, po jūrų dugnu esantis gėlas vanduo yra šiek tiek sūresnis, nei įprastinis geriamasis vanduo, viename jo litre yra apie 10 g ištirpusių druskų. Tai 3 kartus mažesnis ištirpusių druskų kiekis, nei vidutiniškai yra jūros vandenyje.

Tyrimo autoriai rėmėsi jūros dugno gręžiniuose ties JAV pakrante (palei Floridą ir Naująjį Džersį), Surinamu, Grenlandija, Džakarta (Indonezija) ir pietvakarine Australijos pakrante paimtais mėginiais.

Jungtinių Tautų duomenimis, apie 40 proc. Žemės gyventojų nuolat jaučia geriamojo vandens trūkumą. Atrastieji gėlo vandens klodai po pasaulio jūromis galėtų padėti išspręsti šią problemą, tačiau, pasak hidrogeologų, tam prireiktų brangių ir sudėtingų jūros dugno gręžimo darbų.