Apokalipsė Žemėje: kas nutiktų, jei išsiveržtų Jeloustouno superugnikalnis? (Video)

Paskutinį kartą ugnikalnio išsiveržimas įvyko prieš 640 tūkst. metų. Jeloustouno superugnikalnis aktyvus nuolat, o jo didžiausi išsiveržimai įvyksta kas 600 – 800 tūkst. metų. Per visą istoriją buvo trys pražūtingi jo išsiveržimai: prieš 2 mln. metų, prieš 1,3 mln. ir prieš 640 tūkst. metų.

Kaip tinklaraštyje modernsurvivalblog.com rašo Kenas Jorgustinas, JAV Vašingtono valstijoje esančio Šventos Elenos (angl. vadinamas St. Helen) ugnikalnio išsiveržimas, kurio metu 1980 m. žuvo 57 žmonės ir buvo sugriauta 250 namų, tėra menkniekis, palyginus su tuo, kokios pasekmės būtų išsiveržus Jeloustouno ugnikalniui.

Jeloustouno ugnikalnis būtų 10 tūkst. kartų galingesnis, nei Šventosios Elenos, o ugnikalnio nuniokotos teritorijos dydis apimtų Šiaurės Amerikos ar Europos dydžio zoną. Išsiveržus ugnikalniui viskas 500 mylių atstumu būtų visiškai sunaikinta.

Pasak K.Jorgustino, vien Jeloustouno superugnikalnio pelenai apimtų zoną nuo šimtų metrų šalia ugnikalnio iki dešimčių centimetrų toliau nuo jo tūkstančių kilometrų spinduliu.

Pelenai keliautų aplink Žemės rutulį ir mėnesius sugertų saulės šviesą, todėl žmoniją užkluptų kelerius metus truksianti žiema. Temperatūra Žemėje nukristų iki 20 laipsnių Celcijaus ir įsivyrautų mini ledynmetis, per kurį išmirtų 75 proc. gyvų organizmų rūšių, būtų suniokotas pasaulio žemės ūkis, kiltų grėsmė žmonijos išlikimui. Superugnikalnio išsiveržimas taip pat lemtų ir ekonominę katastrofą.

Mokslininkai kilus sąmyšiui dėl bizonų bėgimo ramino, kad išsigandę interneto vartotojai neturi jokio pagrindo panikai.

Praėjusį ketvirtadienį pasaulio žiniasklaidą užplūdo gąsdinantys pranešimai, kad bizonai bandomis bėga iš Jeloustono nacionalinio parko. Būtent čia yra superugnikalnis, kurio išsiveržimas galėtų pražudyti milijonus žmonių, Šiaurės Ameriką uždengti pelenais ir pakeisti klimatą visame pasaulyje.
Vaizdo medžiagoje, įkeltoje į „Youtube“ svetainę, matyti, kaip keliu iš parko masiškai bėga bizonai. Filmuota medžiaga pasirodė balandžio 2 dieną – po to, kai šioje teritorijoje kilo nedidelis žemės drebėjimas.

Po tokių žinių iškart prasidėjo spekuliacijos, kad tai – ženklas, jog paskutinį kartą prieš 640 tūkst. metų išsiveržęs ugnikalnis ruošiasi vėl išsiveržti. Nors šis ugnikalnis nuolat yra aktyvus, per visą istoriją buvo trys pražūtingi jo išsiveržimai: prieš 2 mln. metų, prieš 1,3 mln. ir prieš 640 tūkst. metų.

Jeloustono nacionalinio parko atstovas spaudai Alas Nashas teigia, kad jokie ženklai nerodo, jog ugnikalnis galėtų išsiveržti artimiausiu laiku. Jis aiškina, kad kasmet šiame regione įvyksta 1 000 – 3 000 nedidelių žemės drebėjimų, todėl dar vienas žemės drebėjimas nėra rodiklis, kad ugnikalnis rengiasi išsiveržimui.

„Jeloustounas niekada nenustoja drebėti“, – „Science“ sakė geofizikas Robertas Smithas iš Jutos universiteto. Seisminis aktyvumas yra normalus reiškinys šioje teritorijoje, ir mokslininkai nuolat įdėmiai jį stebi.

Tad kodėl iš parko bėga bizonai?

Nacionalinis parkas savo „Twitter“ paskyroje paslaptį išsklaidė – gyvūnai bėga dėl žiemos. Žinduoliai migruoja į žemesnes vietoves, esančias už parko ribų, nes ten jiems lengviau maitintis. Kai sniegas ištirps, tie patys gyvūnai vėl pakils atgal į parką.