Spalvinga Brazilijos istorija: utopija, nusivylimas ir viltis

Matyt, sunki vaikystė stipriai paveikė J. Bosco asmenybę, nes baigęs seminariją jis ėmė rūpintis gatvės vaikais, našlaičiais ir neįgaliaisiais. Turinas buvo pilnas tokių apleistų vaikų, kurie iš apylinkių suvažiavo ieškoti darbo. Dabar panašiai yra ir Brazilijos didmiesčiuose. J. Bosco įkūrė Don Bosco seleziečių ordiną, kuris aktyvus ir šiandien – nuolat lanko 130 šalių, tarp kurių ir Brazilija. Sapnas virto realybe J. Bosco buvo apdovanotas išskirtiniais sugebėjimais ir savybėmis, kurios suteikė jam galimybę matyti vizijas ir neeiliniu pakreipė jo gyvenimo kelią. Vienoje savo vizijų J. Bosco išvydo primityvius žmones, medžiojančius ir kovojančius su kariais, vilkinčiais Europos šalių uniformas. Netrukus pasirodė misionieriai, tačiau jie buvo be gailesčio išžudyti. Po jų atvyko seleziečiai. Netikėtai pusiau laukiniai vietiniai gyventojai sudėjo ginklus ir ėmė atidžiai klausytis atvykėlių. J. Bosco stipriai sukrėstas šio sapno. Jis trejus metus rinko informaciją ir stengėsi identifikuoti šalį bei žmones, buvusius jo sapne. Nuo Argentinos jis pasuko link Patagonijos indėnų, kur po daugelio tyrimų, jis suprato atradęs tai, ko ieškojo. 1874 m. J. Bosco sulaukė laiško iš Argentinos konsulo Savonoje, kuris pranešė, kad sutinkama Buenos Airėse įkurti Italijos parapiją, o San Nicolas de los Arroyos – berniukų mokyklą.

Brazilijos legenda byloja, kad J. Bosco vizija apie futuristinį miestą, iš kurio valdoma visa didžiulė šalis yra Naujajame pasaulyje, tarp 15 ir 20 lygiagrečių. Šventikas paskyrė nemažą savo gyvenimo dalį, kad išsiaiškintų, kur turi būti pastatytas šis miestas, šiandien vadinamas Brazilija. Legenda buvo įgyvendinta Brazilijos prezidento (1956-1961 m.) Juscelino Kubitscheko, kuris norėjo įgyvendinti tiek Konstitucijos nuostatas, tiek savo politinės kampanijos pažadus. Nors naujos sostinės, kuri centralizuotų ir sutelktų visas Brazilijos jėgas, toli nuo tankiai apgyvendinto, bet nutolusio Rio de Žaneiro, idėja kilo dar Josė Bonifacio. Naujoji sostinė tapo dizaino ir architektūros meistrų proveržiu, išsilaisvinimu, kuris Naujajam pasauliui po II Pasaulinio karo suteikė antrą kvėpavimą. Nusivylimas ir viltis Visgi, kai žvelgiame į buvusį utopinį modernaus miesto planą, matome, kad galutinis rezultatas gerokai skiriasi – iš projektas didele dalimi nebuvo įgyvendintas iki galo, o miesto atviros erdvės tapo tiesiog be jokio tikslo iššvaistytais laukais ir yra toli nuo pirminės vizijos. Tačiau nereikia pamiršti, kad miestui dar tik 53-eji ir viskas prieš akis. Ši šalis kasdien kovoja su savomis problemomis, kurias ypač akylai visas pasaulis stebi dabar, 2014-ųjų Pasaulio futbolo čempionato metu, bet, turint omenyje, kad Brazilijos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių, galima tikėtis, kad šalies laukia šviesi ateitis. Brazilų protestai, matomi gatvėse, yra jų būdas išreikšti savo nuomonę apie klestinčią korupciją ir švaistymą. Tai yra nuostabu, turint omenyje, kad žmonės čia dar tiki utopinio mieto galimybe, kai Europoje jaunimas jau seniai nuleido rankas ir susitaikė, tarsi sakydami, kad sistema visuomet laimi, tai kam kovoti?

J. Bosco seleziečiai tebedirba su neįgaliais Brazilijos vaikais. Šis italas matė, kad ši šalis gali būti kitokia ir tai daugumai brazilų iki šiol teikia vilties. Būtent jo įkvėpti brazilai ėmėsi kurti utopinį miestą. J. Bosco garbei Brazilijos sostinėje pastatyta šventykla, o pats šventikas yra labai gerbiamas, ypač siekis mokytis ir globoti silpnesniuosius, nuskriaustus vaikus, auklėti juos ne bausmėmis, o meile.