Epinio masto žemdirbystės planas šiauriniuose Australijos tyruose

Australija kuria ryžtingą planą - paversti savo atogrąžų šiaurę į milžinišką „maisto dubenį“. Svarstoma teritorija apima 3 milijonus km². Planas teikia daugybę privalumų, tačiau žala aplinkai nėra įvertinta, o ji gali būti milžiniška.

Šiaurinių šalies regionų plėtra yra pagrindinis Australiją valdančios liberalų partijos tikslas. Jie nori padvigubinti šalies žemės ūkio produkciją dar iki šio amžiaus vidurio. Praėjusių metų birželį politiniame pareiškime jie teigė: „Daugiau į šiaurinę Australiją nežiūrėsime kaip į galutinę sieną, iš tiesų tai yra tik dar viena siena.“ Dabar jie ruošia techninę dokumentaciją.

Iš pirmo žvilgsnio šiaurinė Australija yra daug žadanti. Ji per metus gauna 1 kvadrilijoną litrų lietaus. Dauguma lietaus iškrenta per 4 mėnesius, dėl to ir kilo idėja sukurti užtvankas, kurios kauptų šio drėgno sezono lietų ir drėkintų žemę likusius 8 sausros mėnesius.

Matome akivaizdų potencialą, sako Peter Stone iš CSIRO Brisbane'e. Pasak 2009 m. ataskaitos, šie vandeningi horizontai savo ruožtu galėtų išlaikyti 60 000 ha ūkio augalų. O dar yra upės. Vos dvi, Flinders and Gilbert upių užtvankos galėtų aprūpinti 50 000 ha pasėlių, teigia gruodžio mėnesį darytas Stone tyrimas.

Stone manymu, galėtų būti drėkinama apie 1,7 mln. ha žemės. Tačiau jis sako, kad vyriausybė greičiausiai savo tikslo nepasieks. „Aš tikrai nustebčiau, jei sugebėtume padvigubinti Australijos žemės ūkio produkciją.“

Pagrindinė problema yra ta, kad didelis kiekis lietaus labai greitai išgaruoja, todėl vos 20 proc. jo patenka į upes. „Jei išgaruotų viskas - upių apskritai nebūtų“, sako Stone. Galbūt vos 1 proc. būtų prieinamas drėkinimui.

Kintantis klimatas tik dar labiau padidina riziką. Metinis kritulių kiekis gali nesiekti nei pusės vidurkio arba viršyti jį dvigubai.

Yra ir kitų trūkumų. Šiaurinei Australijai priklauso 25 proc. viso pasaulio atogrąžų savanų – tai vienintelė reikšminga sritis, esanti turtingoje ir stabilioje valstybėje. Kiekvienas lietingas sezonas užtvindo upes ir maitina savaną, kurioje klesti gyvoji gamta. Šis regionas – 40 proc. visų Australijos roplių ir 75 proc. visų gėlavandenių žuvų namai, sako Wilderness Society.

Ši aplinka kentės, jeigu joje bus plėtojamas žemės ūkis. Tačiau vyriausybė nori sušvelninti aplinkosauginį reguliavimą – perkirpti „žaliąją juostą“. Ministras pirmininkas Tony Abbott sako, kad Australijai reikia atsikratyti aplinkosauginio „ekstremizmo“.

Problema yra ta, kad visas „švaistomas“ lietaus vanduo panaudojamas kitur, pavyzdžiui, žuvininkystei. Užtvenkus Gilbert upę, apie 10 proc. sumažėtų vandens srautas į netoliese esančias pelkes.

Mes nežinome kaip šie privalumai ir trūkumai bus įvertinti, sako Michael Douglas iš Charles Darwin universiteto Darvine, Australijoje. „Mes negalime tiksliai pasakyti, kada reikia sustoti, kad nebūtų pakenkta žuvininkystei ar aborigenams, besimaitinantiems vėžliukais.“

Tačiau vienas dalykas yra aiškus: tam, kad Australija kažką gautų, turės kažką atiduoti.

Michael Slezak
New Scientist