Japonų turistai Lietuvoje: šaltibarščiai tik fotografijai, maudynės ir elgetos - šokiruoja

Lietuvoje ieško ne standarto

Didžiausią įspūdį japonams daro mūsų gamta, ypač – erdvūs horizontai. Mat gimtojoje šalyje, kuri yra gana tirštai apgyvendinta, japonai gyvena, dirba labai arti vienas kito, mato mažai gamtos. „Vis dėlto suprasti, kiek Lietuva japonams iš tikrųjų patinka, o kiek – ne, nėra lengva. Japonai – ypatingai mandagūs, jų kultūroje sakyti „ne“ nemandagu, todėl nėra paprasta išsiaiškinti, kada jie sako teisybę, o kada tai – tik baltas melas, – pasakojo gidas. – Teigiamas išvadas, jog Lietuva turistams iš Tekančios saulės šalies patinka, galima daryti tik remiantis nuolat didėjančiais keliautojų srautais“.

Dauguma keliauti, pasaulį pamatyti linkusių japonų pirmiausia renkasi aplankyti Italiją, Graikiją, Vokietiją ir kitas didesnes, labiau išpopuliarintas Europos šalis, o į Lietuvą atvyksta jau vėliau, ieškodami savotiško ne standarto. Grįžus iš kelionės, jiems smagu pasipasakoti ir net šiek tiek pasididžiuoti, jog buvo šalyje, apie kurią anaiptol ne kiekvienas Japonijoje žino.

Baltijos šalyse turistai iš Tekančios saulės šalies aplanko į UNESCO sąrašą įtrauktas vietas: Vilniaus, Rygos bei Talino senamiesčius, Trakus, Rundalės rūmus Latvijoje. Pasak V. Milkovo, iš visų trijų Baltijos šalių didžiausią įspūdį japonams dažniausiai palieka Lietuva. „Nes Baltijos regione mūsų architektūra turi bene daugiausia japonams itin patinkančio baroko stiliaus pastatų. Pasivaikščiojimas po sostinės senamiestį jiems palieka viduramžių miesto įspūdį. Tiesa, matyt, dėl mentaliteto skirtumų tai, kas sena, japonui kartais gali pasirodyti nauja ir atvirkščiai“, – pasakojo V. Milkovas.

Pasak gido, japonai yra šiek tiek vaikiški gerąja šio žodžio prasme – pastebi smulkmenas ir moka jomis džiaugtis. „Būna, pasakoju apie Napoleoną, kuris norėjo ant delno išsivežti Šv. Onos bažnyčią, o jie pamato kačiuką ir ima jį fotografuoti. Gal dėl to, jog į Lietuvą dažniau keliauja vyresni žmonės, kurie yra sentimentalesni. Tad nenuostabu, jog kartais už architektūrinius objektus jiems įdomesni gyvenimiški dalykai“, – sakė V. Milkovas. Beje, jis pastebi, jog japonai – ir gana pragmatiški, jiems įdomu pasivaikščioti po Vilniaus „Akropolį“: „Apsipirkimas – viena populiariausių laisvalaikio pramogų visame pasaulyje ir Japonija – ne išimtis“.

Klauso savo žmonų

Svečiuodamiesi Lietuvoje, japonai stengiasi paragauti tradicinio lietuviško maisto – cepelinų, koldūnų ir kitų patiekalų. Vengia tik šaltibarščių, kurių prekinė išvaizda ir sudėtis apetito jiems nekelia, nors labai mėgsta užsisakyti ir nusifotografuoti prie rožinės spalvos sriubos. „Koldūnai turistams iš Japonijos patinka. O štai cepelinus ragaudami jie mandagiai tikina, jog tikrai labai skanu, tačiau dažniausiai didelę jų dalį palieka lėkštėje, – pasakojo V. Milkovas. – Vis dėlto dėl paliekamų patiekalų nereikėtų įsižeisti, mat taip demonstruojamas požiūris į maistą – jis skirtas mėgautis, o ne pasisotinti. Dėl šios priežasties dažnai užsisakoma daug skirtingų valgių bei užkandžių“.

Anot atvykstamuoju turizmu iš Azijos šalių besispecializuojančio kelionių organizatoriaus „Baltic Tours“ projektų vadovės Rasos Levickaitės, kaip lietuviai gamina japoniškus sušius, Tekančios saulės šalies gyventojai nėra linkę tikrinti – į japoniško maisto restoranus neina, ypač jei virtuvės šefas – ne jų tautietis. Ir daug mieliau ragauja mūsų regiono virtuvei būdingų bulvinių patiekalų.

Turistų grupes lydintis V. Milkovas pastebėjo, jog labiausiai japonai ilgisi jiems įprasto, mėgstamo sojos skonio, todėl labai dažnai net į restoraną nešasi savo sojos padažo buteliuką. Pavyzdžiui, mėgindami ragauti jiems neįprasto balto sūrio, grietinės ar varškės, išsitraukia iš kišenės sojos padažo ir juo pasigardina maistą. Japonams keisti ne tik lietuviški pieno produktai, bet ir rūkyti mėsos gaminiai, kurie jų kultūroje taip pat nėra paplitę. Ten valgomi kuo mažiau termiškai apdoroti produktai. „Labai stipri įvairiausių dietų mada, pavyzdžiui, šiuo metu stengiamasi valgyti mažiau mėsos, – vardijo gidas. – Japonams būdingas paklusnumas, todėl jie klauso ir savo daktarų. Reikia mesti rūkyti – meta. Reikia mažiau valgyti – valgo mažiau. Anksčiau per televiziją sakydavo, jog alus vakarais gerina miegą ir japonai nemažai gerdavo. Dabar mokslas teigia, kad vis dėlto alkoholis miegui kenkia, todėl alaus prieš miegą jie nebegeria“.

Į Japoniją sveikatos kultas atėjo iš JAV, su kuria šalis susijusi ir ekonomiškai. Japonijos jena susieta su JAV doleriu, todėl iš pastarosios šalies ateina ekonominės, kultūrinės ir kitos mados. Pavyzdžiui, rūkymo draudimas restoranuose. „Prieš dešimt metų 30-40 proc. japonų turistų vyrų rūkydavo, o dabar retai sutinki bent vieną rūkantįjį visoje grupėje. Meta rūkyti ir labai didelį stažą turintys rūkoriai. Tam įtakos turi ir tai, kad japonų vyrai labai klauso savo žmonų, kurios juos siunčia pas gydytojus“, – pasakojo gidas.

Šokiruoja prašantys išmaldos

Kadangi Japonijoje nėra nei deginimosi, nei maudymosi kultūros, nuvykę į Trakus jie nustemba, kuomet pamato, pavyzdžiui, nuo tiltelio į vandenį šokinėjančius vaikus. „Degintis Japonijoje nemadinga, nes joje iki mūsų dienų išliko baltos odos ir aristokratiškos kilmės sąsaja. Balta oda – ir vienas iš grožio kanonų. Be to, japonai bijo medūzų ir kitokių vandens gyvių“, – pasakojo V. Milkovas.

Įdomu, jog japonai mano, kad katėms reikia daugiau priežiūros nei šunims. Tekančios saulės šalyje žmonės labai daug dirba, todėl, anot gido, jiems sunku tinkamai pasirūpinti kate, tad yra labiau linkę laikyti šunis. Žinoma, dėl mažų būstų ir ploto trūkumo jų šunys yra maži. Didelis šuo Japonijoje – prabangos simbolis. Bene labiausiai turistus iš Japonijos stebina pinigų prašytojai gatvėse. Ne katalikiškose šalyse prašyti pinigų – nepriimtina. „Pas mus benamiai lenda į akis, o Japonijoje jie kitokie, geraširdiškesni, mandagesni. Ten benamiai dažniausiai gyvena bendruomenėmis ir nesijaučia atstumti“, – lygino gidas. Jis pastebėjo, kad lietuviai į japonus šiek tiek panašūs charakteriu: „Ir japonai, ir lietuviai yra savotiški šiauriečiai: santūrūs, atsargūs, linkę laikytis atstumo. Draugu su japonu, kaip ir su lietuviu, greit netapsi. Praeina nemažai laiko kol japonai parodo emocijas. Ir jei kelionė per Baltijos šalis prasideda Lietuvoje, tai labiau atsiveria ir emocingesni japonai tampa tik Latvijoje ar net Estijoje“.