Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija |
Išskyrus Afrikos istorijos entuziastus, daugumos mūsų žinios apie juodojo žemyno praeitį turbūt apsiriboja istorijomis apie kolonistų vykdytą prekybą vergais, kai šimtai tūkstančių žmonių gabenti laivais į Ameriką ir Europą lenkti nugarų svetimuose laukuose be teisės į žmogišką orumą, atlygį ir bent minimalias sąlygas. Iš to tamsaus istorijos tarpsnio gimė ir žymioji gospel muzika, prisodrinta vilties, padėjusios vergijoje išlikti žmonėmis. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Pasidomėjus atidžiau atsiskleidžia gerokai daugiau įdomių faktų, kokių padarinių sukėlė europiečių invazija. Vietos žmonių išgyvenimai savotiškai susiję ir su komunistų aukų kančiomis Rytų Europos šalyse, tremtimi, net su jų įvykdytu holodomoru Ukrainoje. Tai susiję su XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išplitusiu aplinkosaugos fundamentalizmu. Dabartiniai Rytų Afrikos nacionaliniai parkai yra tarytum gamtos mauzoliejai, saugantys šimtų tūkstančių žuvusių žmonių ir gyvulių atminimą. Dabartinė Afrika įprastai tapatinama su egzotiška gamta ir badaujančiais vaikais. Serengečio, Maasai Maros, Seluso, Bogorios ežero gamtiniai rezervatai kviečia turistus aplankyti „tikrą“ laukinę Afriką, natūralioje aplinkoje gyvenančius liūtus, bizonus, žirafas. Nuo vaikystės žiūrėdama „National Geography“ dokumentiką svajojau nuvykti į savanas ir savo akimis pamatyti migruojančių antilopių gnu ir jų tykančių liūtų. Ir išties apsilankymas viename iš nacionalinių parkų paliko gilų įspūdį – ne kasdien tenka pamatyti ramiai lapus nuo medžio skabančią žirafą su jaunikliais, neribojamą zoologijos sodo tvorų, ar tingiai ežerėlyje mirkstančius begemotus. Tačiau tai, kas šiandien yra laukinė Afrika, truputį daugiau nei prieš šimtą metų atrodė kiek kitaip. Ten gamtos apsuptyje gyveno vietos žmonių gentys, medžiotojai-rinkėjai ir klajokliai ganytojai, o dabartinę „tikrąją Afriką“ XX a. pirmoje pusėje sukūrė ne kas kitas, o europiečiai. XIX a. antroje pusėje pradėjus plisti ekologinėms idėjoms, aplinkosaugininkai iš juodąjį žemyną kolonizavusių Europos šalių panūdo apsaugoti laukinę Afriką, žmonijos lopšį ir Edeno sodą, nuo žalingos vietinių žmonių veiklos. Pateiksiu keletą pavyzdžių, kuriuos kruopščiai aprašė mokslininkas, aplinkos politikos ekspertas Robertas Nelsonas. Vokiečiai kontroliavo Tanzanijos koloniją iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. 1905 m. Seluso parko teritorijoje gyvenę žmonės sukilo prieš kolonistų valdžią. Supratę, kad bus sunku palaužti nedideles afrikiečių partizanų grupes ginklu, Vokietijos valdžia nutarė panaudoti kitą strategiją – sukelti dirbtinį badą (kažkur girdėta?). Žmonės buvo išvyti iš savo namų, o ištisi kaimai sudeginti ir sulyginti su žeme. Užaugintas derlius atiduotas valdžios atstovams arba sunaikintas. Skaičiuojama, kad nuo bado mirė apie trys šimtai tūkstančių afrikiečių, maždaug trečdalis to regiono gyventojų. Taip buvo sudėti pamatai Seluso gamtos rezervatui, dabar pristatomam kaip „tikra, nesužalota Afrika“. Daugumoje teritorijų europiečiams aplinkosaugininkams neprireikė ginklų savo tikslams pasiekti. Daugelį Rytų afrikiečių nuo žemės paviršiaus nušlavė iš Europos pervežtos ligos, kurioms vietiniai neturėjo imuniteto. Tai buvo raupai ir galvijų maras. Didžiausių nuostolių ligos padarė gyvūnų populiacijoms. Epidemija nusirito per visą žemyną ir prasidėjusi Somalyje pasiekė net Keiptauną. Nuo 1889-ųjų iki 1900-ųjų maras nužudė beveik 95 proc. Afrikos galvijų. Kadangi daugybei genčių gyvulių auginimas buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, išmirė ir žmonės. Skaičiuojama, jog dėl gyvulių maro epidemijos mirė du trečdaliai Tanzanijos masajų. Sutrikdyta ekologinė pusiausvyra atnešė dar vieną nelaimę – miegligės epidemiją, kurią sukėlė išplitusi musių cėcė populiacija. Vietiniai žmonės nuo seno žinojo apie šią musę ir infekcijos židinius bei jų vengė. Musės dauginosi negyvenamose miškingose teritorijose, o ganyklos joms buvo netinkamos. Išgaišus didžiajai daliai galvijų ir net laukinių žvėrių, buvusios ganyklos užžėlė krūmais bei medžiais ir tapo palankia terpe veistis musėms cėcė. Joms dauginantis, o žmonėms ir gyvuliams mirštant nuo miegligės, užsisuko ydingas ciklas, kai vis mažėjo galvijų, o ganyklas užkariavo laukiniai augalai. Taip dėl europiečių invazijos išplitusios epidemijos iškreipė natūralius ryšius tarp laukinės gamtos ir vietos žmonių. Tad dabartiniai laukinės gamtos plotai iš dalies yra tradicinio afrikiečių gyvenimo būdo sunykimo pasekmė. Viena iš tokių nukentėjusių etninių grupių yra masajai, gyvenę Serengečio (Tanzanijoje), Maasai Maros ir Nairobio (Kenijoje) bei kitų gamtos parkų teritorijose. Jie neteko didelės dalies savo žemių, kurios buvo paverstos gamtos rezervatais, o kitose apsigyveno europiečių naujakuriai. Miškai, dengiantys šiaurines Serengečio parko platybes, prieš mažiau nei šimtmetį buvo vešlios lygumos, apgyvendintos masajų ir jų gyvulių. Keliaujant Kenijoje teko sutikti tris etnines grupes, kurias palietė šis ekologinis fundamentalizmas – masajus, ogiekus ir endorois. Masajai dabar daugiausia verčiasi iš suvenyrų prekybos: iš akmens skaptuoja indus, žvakides, gyvūnų figūrėles, šachmatus, siuva odines basutes, tapo ryškiaspalvius paveikslus. Visoje šalyje garsėja masajų turgūs. Endorois ir ogiekų bendruomenių žmonės prisiduria pragyvenimui pardavinėdami laukinių bičių medų ir kovoja su valdžia dėl teisės susigrąžinti senelių žemes. Buvę miškų gyventojai, ogiekų žmonės, vertęsi vien iš medžioklės ir medaus, buvo priversti perimti sėslesnį gyvenimo būdą ir pradėti dirbti žemę, kadangi nebeturėjo galimybės patekti į saugomus miškus. Esminė klaida, sukėlusi tiek kančių ir žalos Afrikos kraštovaizdžiui, buvo tai, jog žmonės laikyti gamtos priešais, o pati gamta iškelta aukščiau žmogaus. Kiekviena aplinkosaugos organizacija ir aktyvistai gali pakliūti į šias pinkles, kada bet kuria kaina siekiami tikslai ima žaloti nekaltų žmonių gyvenimus. Kuo tai baigiasi, puikiai liudija Rytų Afrikos patirtis. Tuo tarpu tenykščiams žmonėms rūpi, kad būtų atkurta natūrali gamtos pusiausvyra, kuri buvo iškreipta vienur steigiant parkus, o kitur – kertant miškus ir atiduodant žemes užsieniečiams. Endorois bendruomenės narys senjoras Kitonga Komen pasakojo, kad jų žmonės visada saugojo ir gerbė gamtą, nes miškas ir gyvūnai buvo būtini jų pačių išlikimui. „Mes nemedžiodavome patelių ir jauniklių, nes žinojome, kad jie pratęs populiaciją. Endorois vyrai galėjo iš pėdsakų atskirti gyvūno lytį“, – teigė Kitonga. 1973 m. endorois bendruomenė buvo išvyta iš miško Nyeri apskrityje, kur iki tol gyveno ir ganė savo gyvulius. Kaip teigia Kitonga, miškas nuo seno priklausė jiems, bet staiga jį nusavino valdžia. „Šeimos gyveno pamiškėje ir ganė miške savo ožkas, avis ir karves. Mūsų žmonės iš augalų išgaudavo tradicinių vaistų. Kita dalis endorois genties gyveno prie Bogorios ežero. Kartą per metus skirtingų grupių žmonės susitikdavo paežerėje atlikti tradicinių ritualų ir kartu nuspręsti, kaip gintis nuo puolančių aplinkinių genčių. 1973 m. valdžia išvijo žmones ir mišką iškirto. Tuo pat metu kita endorois grupė privalėjo apleisti nacionaliniu parku paverstą Bogorios ežero teritoriją.“ Tačiau būtent šios bendruomenės nariai šiuo metu stengiasi ištaisyti valdžios padarytą žalą gamtai, atsodinti miškus ir sušvelninti klimato kaitos pasekmes. Po miškų iškirtimo ne tik sumažėjo kritulių, bet taip pat nuseko ir upės. Žmonių auginamos daržovės tapo neskanios dėl vandens trūkumo. Gyvuliams nepakanka žolės, o moterys kasdien vaikšto po porą kilometrų parnešti iš upės geriamojo vandens. „Norime atsodinti medžius ir sugrąžinti regionui ankstesnę išvaizdą. Visas laukais paverstas plotas anksčiau buvo apaugęs mišku. Kai vyriausybė iškirto didžiulius miško plotus, prasidėjo sausra. Mūsų bendruomenė nori atkurti ekologinę pusiausvyrą ir sugrąžinti kritulius sodindama medelius. Kadangi vis dar negauname nuosavybės teisių į savo žemę, nuomojamės nedirbamus plotus iš savivaldybės ir ten sodiname jaunuolyną, – pasakojo Kitonga Komen. – Per metus pasodiname mažiausiai 10 000 sodinukų – tenykščius medelius, anksčiau čia augusias rūšis – nors negauname jokios paramos nei iš valstybės, nei iš nevyriausybinių organizacijų. Daigus bendruomenės nariai atsineša iš miško. Tai mūsų bendruomenės savanoriška veikla.“ Tokių istorijų klausėmės važinėdami po Kenijos kaimus ir lankydami etnines grupes. Istorija lieka istorija, tačiau žmonės iki šiol jaučia jos pasekmes jų kasdienybei. Mūsų aplankyta endorois grupė Nyeri rajone gyvena nukirsdintose aukštumose, maždaug 2 200 m virš jūros lygio. Nuo to laiko, kai turėjo persikelti iš miško, yra priversti porą kartų per metus migruoti su gyvuliais į lygumas Bogorios ežero link, nes žiemą aukštumose tampa per šalta. Varginami sausros, jie gali laikyti tik nedidelį skaičių gyvulių. Tačiau po truputį etninės bendruomenės laimi teismuose ir atgauna iš valstybės nusavintas žemes, tad situacija, regis, taisosi. Visgi, kai važiuosite į garsiuosius Kenijos ar Tanzanijos nacionalinius parkus, turėkite omenyje, jog didįjį pyrago gabalą ten suvalgo ne vietos žmonės, nuo seno buvę tų teritorijų šeimininkai, o valdžia ir įtakingi asmenys (nieko naujo po saule). O tas gabalas tikrai nemenkas – apsilankymas gana atokiame Meru nacionaliniame parke man kainavo 60 dolerių (kai kaina vietiniams tėra 300 šilingų, arba maždaug 4 doleriai). Tada kitaip ima atrodyti ir rankų darbo suvenyrus pardavinėjantys žmonės. Norom nenorom pagalvoju – kodėl gi tokiu būdu tiesiogiai neparėmus vietos bendruomenių. Tai vienintelė nauda, kurią jie gauna iš smalsumo vedamų vakariečių, kurie apsikarstę fotoaparatais vaikštinėja istorinėse jų žemėse. Regis, šis tekstas neturės trankios pabaigos, duodančios atsakymus ir nurodančios, kaip viską pataisyti, arba liepiančios boikotuoti visas keliones į egzotiškąsias savanas. Praeitį lengviau neigti negu taisyti, sakė romėnų istorikas. Bet būtent dėl to verta ją žinoti. Monika Midverytė OFS |