Ką reikia žinoti apie išskirtinę Norvegijos visuomenę, vykstant į šią šalį

Tokių istorijų, aplaistytų ašaromis ir kupinų nevilties bei keiksmų, Norvegijoje būta ne vienos ir ne dviejų. Antai prieš kelerius metus Indija sukėlė diplomatinį skandalą, kai iš vienos indų šeimos norvegų pareigūnai atėmė abu vaikus, mat juos tėvai mokė valgyti tik rankomis ir miegojo kartu, o ne atskirose lovose.

Suglumę tėvai tikino, kad taip jų kultūroje įprasta – negalima atsukti nugaros vaikams, bet norvegai nesileido į kalbas. Tik įsikišus Indijos diplomatams ir po metų kautynių teismuose motina atsikovojo savo vaikų globą. Nuo to laiko Indijoje įtariai šnairuojančių į Norvegiją netrūksta.

Pasibaisėję vaikus neva grobiančiais ir juos homoseksualų poroms atiduodančiais norvegais lietuviai dabar irgi kelia isteriją. Lyg kalbėtų ne apie vieną labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių šalių pasaulyje, o apie teroristų valdomą „Islamo valstybę“.

Bet ne tik lietuviai savęs klausia, kodėl taip yra, kas lemia, kad būtent norvegai yra šitaip – bent jau mūsų šalyje – liūdnai pagarsėję? Ko mes nesuprantame, o gal nenorime suprasti? Ne tiek apie Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, bet apie pačius norvegus.

Vaikai žino savo teises

Kokia yra Norvegijos visuomenė, bene geriausiai gali papasakoti patys norvegai arba artimiausi jų kaimynai švedai. „Lietuvos rytas“ pakalbino keletą jų. Švedijoje dirbanti ir gyvenanti Marte nuo vaikystės prisimena vaikams skirtas televizijos laidas ir reklamas, kuriose jiems pasakojama apie jų teises.

„Nuo mažens žinojau, kad turiu teisę į saugią vaikystę, turiu teisę būti vaiku, ir jeigu kas nors šeimoje negerai, tai ne mano kaltė“, – Norvegijos visuomenės ypatybes atskleidė Marte.

Malmėje, Švedijoje, gyvenanti Iza keletą mėnesių dirbo Norvegijoje. To jai užteko. Norvegus ji apibūdina kaip labai uždarus ir nemėgstančius to, kas neskandinaviška. Anot jos, jie vilki skandinaviškais raštais puoštus megztinius ir bodisi viskuo, kas nepriklauso jų kultūrai.

Jie, priešingai nei švedai, nebijo pasakyti, ką mano, ir moka kovoti už savo nuomonę. O švedai esą visur ir visada stengiasi būti diplomatiški, objektyvūs ir nieko neįskaudinti.

Jie myli savo šalį ir nori ją išsaugoti tokią, kokia ji yra. Jie nori laikytis savo taisyklių ir kad jų laikytųsi kiti.

Dėl depresijos aukojo valdžią

60 metų norvegas Ola mano, kad jo tautiečiai – kovotojai už laisvę ir revoliucionieriai. Bet toks epitetas greičiau jau tiktų saulėtųjų šalių karštakošiams, o ne šaltos ir lietingos Norvegijos gyventojams, tiesa?

Čia galima įžvelgti paradoksą. Taip, klimato įtaka norvegų mentalitetui didelė. Šalyje itin dažnai lyja, kai kuriuose regionuose pusę metų trunka poliarinė naktis.

Antai Norvegijos ministro pirmininko pareigas 1997–2000 metais ėjęs Kjellis Magne Bondevikas pasaulinę politikos areną nustebino pareiškimu apie savo depresiją. Tris lietingas savaites laikinai nedirbęs, vėliau grįžo į savo postą ir toliau ėjo pareigas.

Jungtinių Tautų duomenimis, prieš kelerius metus pusė norvegų kentėjo nuo depresijos, nors šalis pirmauja pagal pajamas vienam gyventojui, raštingumą, gyvenimo trukmę ir kitus panašius kriterijus.

Tačiau K.M.Bondeviko atvejis greičiau kalba ne apie norvegų ligas, o apie jų vertybes. Niūrokoje aplinkoje gyvenantiems norvegams svarbu, kad viskas būtų aiškiai sudėliota į stalčiukus.

Atsakingumas, nuoširdumas ir skaidrumas yra tai, kas svarbu tiek norvegų politikams, tiek visuomenei. Tiesa, patys norvegai pripažįsta, kad vertybės ir realybė dažnai prasilenkia su sveika logika ir mėgstama perlenkti lazdą.

Daug ką lemia ištekliai

Galima ieškoti paaiškinimų visuomenėje ir jos mentalitete, tačiau vienas labiausiai tikėtinų – milžiniški finansiniai Norvegijos ištekliai. Nafta, dujos – iš to norvegai gerai pelnosi ir vertinami pasaulyje kaip puikūs ekspertai. O kai turi pinigų, gali juos skirti viskam, ko tik širdis geidžia.

Todėl Norvegija yra viena iš tų šalių, kurios iš tikrųjų turi pinigų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijai pritaikyti. Ir norvegai tai daro uoliai, kone pažodžiui.

Kitaip sakant, tai, kas atrodo per aršu ir per griežta, iš tikrųjų yra „žaidimas pagal taisykles“. Tuo metu kai mes Lietuvoje žaidžiame pagal lengvesnes, B lygos, taisykles.

Anot apklaustų norvegų, jie išties nemėgsta to, ko neperskaitė instrukcijoje.

Jei parašyta, kad vaikui pasiskundus dėl prievartos būtina imtis atitinkamų veiksmų, taip norvegų pareigūnas ir elgsis, neklausys jokių maldavimų.

Žinoma, norvegai nėra robotai – jie pažeidžia Kelių eismo taisykles, nemėgsta gražiai statyti automobilių ir laikosi taisyklių ne iš meilės joms kaip švedai, o dėl to, kad laikytis vieno ar kito nurodymo jiems naudinga.

Tiki tik savo formule

Paradoksalu ir tai, jog įsprausti į taisyklių rėmus norvegai itin, kartais net paranojiškai mėgsta laisvę. Tokią, kaip ją suvokia.

Jei kas kėsinasi į laisvę, kausis iki paskutinio atodūsio ir niekas jiems nenurodinės, kaip elgtis. Todėl norvegų neįbauginsi piktai koja trepsinčiu diplomatu, nebent jis būtų iš JAV.

Tuo pat metu norvegai yra įsitikinę, kad net ir šventas taisykles bei socialinio teisingumo principus galima paminti, jei kas nors kėsinasi į jų gerovę.

Pavyzdžiui, vos prieš dešimtmetį dekriminalizavę elgetavimą norvegai vėl jį norėtų uždrausti – į šalį privažiavo tiek daug vargingų romų iš Bulgarijos ir Rumunijos, kad net turtingajai Norvegijai jie ima atrodyti našta.

Kai kurie užsieniečiai net bando teigti, kad norvegai yra rasistai. Ypač tie, iš „Barnevernet“.

Bet patys norvegai ir jų kaimynai švedai pabrėžia, kad greičiausiai kalta praraja tarp skirtingų kultūrų, tradicijų ir vertybių.

Norvegams svarbu išsaugoti tą sėkmingą visuomenės formulę, kurią jie atrado. Tad visos priemonės yra pateisinamos nuo pat mažens. Jei kas nors nesilaiko formulės – vargas tiems pažeidėjams.

Kaimynų požiūris nesutampa

Be to, psichologai pastebi ir kitą dalyką. Vis dažniau svarstoma, kad norvegai, būdami turtingi, nenoriai tapatinasi su žemesnės klasės atstovais.

Juk vaikų auginimas susijęs ne tik su kultūra, bet ir su ekonomika.

Jeigu sunkiai vertiesi ir kitaip, nei priimta Norvegijoje, auklėji vaikus, didelė tikimybė, kad būsi įtartinas.

Reikia būti tokiam kaip norvegai, jei nori būti priimtas. Kitų kultūrų tėvams sunku suvokti visuomenės jiems keliamus reikalavimus.

Pavyzdžiui, Norvegijoje yra savaime suprantama, kad vaikas neturi dirbti, neturi būti pavargęs, turi būti išsimiegojęs, o tėvai jį privalo nuvežti į mokyklą ir pasitikti.

Ir jokių fizinių bausmių!

Beje, panaši praktika taikyta ir Švedijoje – ji yra pirmoji šalis, 1979 metais oficialiai uždraudusį vadinamąjį fizinį vaikų baudimą.

Tačiau Norvegijos kaimynėje dar prieš kelis dešimtmečius pakeistas socialinės apsaugos institucijų pobūdis – iš kontroliuojančių ir prievartinių jos tapo padedančiomis ir labiau orientuotomis į teisių užtikrinimą.

Pagalba teikiama ne tik vaikams, bet ir tėvams, ypač motinoms. Švedijoje globa iš tėvų taip pat atimama, tačiau ten šis metodas taikomas kaip kraštutinė priemonė.