Paslaptingiausia pasaulio sala: be vietinių niekas išsilaipinti negali (Foto)

Salos gyventojai vadinami keistuoliais

Iš tiesų tai yra dažnai sausrų kamuojamas, nykokas žemės ruožas, kraštovaizdžio atžvilgiu bene nuobodžiausias lyginant su kitomis Havajų salomis. Ten nėra asfaltuotų kelių. Nėra ir automobilių. Jokių parduotuvių, restoranų, gydytojų, policininkų ar gaisrininkų. Nėra ir vandentiekio. Tačiau jau kurį laiką išsilaipinti Niihau krantuose yra keliautojų ir nuotykių ieškotojų svajonė. Juk žinome iš pasakų – labiausiai maga atverti prašalaičiams užsklęstas duris. O savininkai salos neparduoda dėl dviejų priežasčių – šimtmečius užsitęsusios šeimos istorijos ir nori išsaugoti salos autentiškumą.

„Mūsų nereikia išvaduoti, mes esame laisvi ir norime gyventi kaip gyvenome“ – tokią žinią pasauliui perdavė salos gyventojai. Iš tiesų jie gali salą palikti ir į ją sugrįžti kada tik panorėję. Tačiau, nepaisant Niihau esančių „nepriteklių“, vietos gyventojai iš čia išvyksta retai, dažniausia to priežastis – trumpi vizitai pas kaimyninėje saloje esančius gydytojus.

Iki šiol žmonės linkę mistifikuoti arba idealizuoti Niihau ir jos gyventojus. Nepaisant įvairių mitų, iš tiesų vietos gyventojai nėra nei keistuoliai nei atsilikę. Jie klausosi radijo, o jų vaikai vien saulės baterijomis palaikomoje mokykloje mokosi naudotis kompiuteriais. Tačiau ilgalaikė izoliacija padėjo išsaugoti ne tik gamtą, bet ir kultūrinį paveldą. Niihau yra vienintelė vieta kur vyrauja Havajų kalba ir išlikę senųjų papročių.

Salos flora ir fauna keitėsi priklausomai nuo žmonių veiklos. Pirmasis Niihau svečias kapitonas Kukas anuomet gyventojams padovanojo tris ožkas, dvi kiaules, moliūgų ir svogūnų bei melionų sėklų. Vėliau saloje buvo užveista daug šunų, kuriuos vietos gyventojai valgydavo. Tačiau čia vakariečiams savininkams sumanius veisti avis, šunis teko išžudyti. Šiuo metu savininkų dėka saloje prieglobstį rado retos paukščių ir nykstančios augalų rūšys.

Į salą - tik su kvietimu

Vienintelis Havajų salyno ežeras tapo namais havajiniams laukiams, juodasparniams kojūkams, havajinėms antims. Keitės ir Briuso Robinzonų senelis kadaise čia pasodino dešimt tūkstančių medžių – šie padidino kritulių kiekį saloje. Dabar apylinkėse klesti berberiniai avinai, gazelės, šernai ir laukinės avys. Vieni svarbesnių Niihau gyventojų yra sparčiai nykstantys ruoniai vienuoliai. Anksčiau šie gyvūnai spietėsi šiaurinėje salyno dalyje, tačiau ten dėl žmonių invazijos jiems nebeliko vietos. Savininkų vykdomos politikos dėka Niihau yra patraukli ir šiuo metu vienintelė salyno vieta, kur ruoniai randa prieglobstį.

Niihau yra vieta, kur beveik nėra jokių kitų monumentų nei žmogaus statiniai, todėl kiekvienas akmuo, bala ar uola vis dar mena savo legendą. Istorijos žavi naiviu paprastumu - kaip, pavyzdžiui, „smirdančio vėžlio įlanka“. Ji taip pavadinta, nes kadaise čia atplaukė vėžlys, kuris smirdėjo. Žmonės sako, kad Niihau pakrantėse rykliai nepuola žmonių. Taip yra neva todėl, kad salą saugo viršiausia vietos dievybė – šventas ryklys. Nepaisant šios privilegijos, banglentininkai salą aplenkia. Juos atbaido ne mitinės būtybės, bet pavojingos povandeninės srovės ir uolos. Tad Havajuose gimęs banglenčių sportas Niihau krantuose išlieka tik vietinių hobiu – neišmanantys vietos vandenų dažniausiai žūdavo atsitrenkę į uolas.