Rusija taikosi į salą Baltijos jūroje?

Būtent todėl tikėtina, kad Rusija turi planą, kaip užimti strategiškai svarbią Švedijos Gotlando salą. Tokį scenarijų tinklalapyje „Euromaidanpress“ paišo Ukrainoje gyvenantis rašytojas Thomas Theineris. „Jei Rusija užims Gotlandą ir čia atsiveš raketinės gynybos sistemas S-300 ar S-400 ir priešlaivinių raketų sistemas K-300P, tuomet JAV aviacija negalės pasiekti Baltijos šalių, o JAV karo laivai negalės įplaukti į Baltijos jūrą. Tokių raketų sistemų Rusija jau turi Kaliningrado srityje – kaip ir branduolinių raketų „Iskander“. Kadangi Kaliningradą galėtų užimti Lenkijos kariuomenė, Rusija kelios valandos iki Baltijos šalių puolimo užpultų Gotlandą. Kaip viskas prasidėtų? Įsiveržtų į puolimui nepasiruošusią salą Pirmiausia V.Putinas įsakytų karinės pajėgoms surengti dar vienas dideles karines pratybas Baltijos jūroje. NATO tradiciškai stebėtų pratybas, bet aktyviau į jas nereaguotų – pavyzdžiui, nedidintų savo pajėgų parengties lygio, kad „neprovokuotų Rusijos“. Kaip ir per anksčiau buvusius manevrus, trys „Repucha“ klasės laivai, priklausantys Rusijos Baltijos laivynui, išplauktų iš Kronštato uosto prie Sankt Peterburgo į Kaliningradą. Gotlande žmonės miegotų, kai 2 val. ryto Rusijos laivyno specialiosios pajėgos, jau anksčiau atplukdytos į salą povandeniniais laivais, atakuotų visus komunikacijos taškus ir blokuotų telefono bei interneto ryšį su žemynine Švedija. Taip būtų elgiamasi tam, kad Švedijos vyriausybė apie ataką sužinotų kuo vėliau. Be to, civiliai negalėtų internete skelbti Rusijos invazijos nuotraukų ir vaizdo įrašų. Visas svarbiausias vietas Gotlande jau apžiūrėjo Rusijos šnipai – jie į salą reguliariai vyksta kaip turistai. Tad netrukus čia nusileistų Rusijos parašiutininkai, o „Repucha“ klasės laivai staigiai pakeistų kursą ir pasuktų tiesiai į šiaurinę Gotlando dalį. Į Baltijos jūrą jos šiaurėje įskristų Rusijos lėktuvai su parašiutininkais ir naikintuvai. Aviacijos grupę netrukus užfiksuotų radarų operatoriai Estijoje, į orą iš Zoknių pakiltų du NATO naikintuvai – perimtų rusų lėktuvus. Po 15 minučių NATO naikintuvai pasiektų Rusijos lėktuvus ir praneštų jų skaičių. Naikintuvai gali tik stebėti prie Gotlando artėjančius rusų lėktuvus, nes jie neskrenda NATO oro erdve. Tuo metu Rusijos specialiosios pajėgos jau būtų užėmusios Gotlando oro uostą Visbyje. Oro eismo kontrolieriai būtų neutralizuoti, ryšys su Švedija nutrauktas, o leidimosi takas paruoštas į salą atskrendantiems Rusijos lėktuvams. Pasipriešinimo – lygiai nulis. Švedijos karių Gotlande nėra – kaip ir jokių gynybos sistemų. Dirba tik keli ginkluoti policininkai, o maždaug 300 savanorių iš vietos Nacionalinės gvardijos dalinio nepasirengę kovai. Jų ginklai – bazėje, kurią jau užėmę rusai. Pačioje Švedijoje karinių oro pajėgų vadovai galiausiai suvoktų, kad rusai skrenda būtent į Gotlandą. Tačiau būtų jau vėlu, be to, savaitgaliais švedų naikintuvai neparengti greitai reakcijai į priešiškus veiksmus. Rusai nusileistų Gotlande. Po kelių minučių jie jau kontroliuotų visą salą, čia būtų įrengtos raketinės gynybos sistemos, iš „Repucha“ klasės laivų išriedėtų tankai ir šarvuočiai. „Keleiviniai“ keltai atgabentų pastiprinimo. Švedijos valdžia susitiktų Stokholme, o Rusijos ambasadorius ją informuotų, kad „Rusija laikinai užėmė Gotlandą, kad apsaugotų Baltijos šalių rusakalbius nuo fašistinės NATO agresijos“. Stokholmas gal ir galėtų priešintis, bet suvoktų, kad tai neįmanoma – šalies ginkluotosios pajėgos 25 metus buvo nuosekliai mažinamos. Sąjungininkų vienybę suardytų Vokietija Šiaip ar taip, įvykiai Gotlande būtų tik pradžia. Mat po kelių valandų, auštant, Rusijos kariai kirstų Estijos, Latvijos ir Lietuvos sienas, kad „išlaisvintų liaudį“ iš „fašistinių vyriausybių jungo“. Aviacijos bazė Zokniuose būtų sulyginta su žeme iš Kaliningrado paleidus raketas „OTR-21 Točka“, o sistemos S-300 numuštų tuos kelis NATO lėktuvus. Rusijos šarvuotosios kolonos greitai ir lengvai užimtų tris Baltijos šalis, kurių kariuomenės mažos ir kurios neturi nei tankų, nei kovinių sraigtasparnių, nei oro gynybos sistemų.

Vidurdienį Briuselyje susitiktų NATO ambasadoriai. Baltijos šalių atstovai pareikštų, kad jų valstybės puolamos, ir pareikalautų reaguoti į Aljanso sutarties 5-ąjį straipsnį.

Lenkija, Jungtinė Karalystė, Danija, Norvegija, Kanada, Prancūzija, JAV ir kelios kitos NATO narės sutiktų ir linktų įgalioti NATO karinių pajėgų Europoje vadą atmušti rusus ir išlaisvinti Baltijos valstybes. Tačiau Turkija, Graikija, Vokietija atsisakytų. Labiausiai delstų Vokietija, kurios atstovai aiškintų apie „būtinybę kalbėtis, neprovokuoti Rusijos“. Galiausiai Berlynas blokuotų sprendimą dėl Baltijos šalių gynybos, pareikšdamas, kad pirmiausia reikia pasikonsultuoti su parlamentu.

Jei taip nutiktų, JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Norvegija ir Danija veiktų atskirai. Į orą pakiltų Lenkijos naikintuvai, iš paskos sektų danai, britai, prancūzai. Bet Berlynas ir vėl galėtų atsisakyti leisti sąjungininkams NATO naudotis šalies oro erdve ir net neleisti JAV naikintuvams išskristi iš Vokietija esančių bazių.

Kadangi Lenkijos pajėgos iš esmės liktų vienos, pagalba Baltijos valstybių taip greitai nepasiektų. Vakare Rusijos kariai jau patruliuotų Vilniuje, Rygoje ir Taline, o daugelis vietos gyventojų, kurie laikomi priešiški Maskvai, būtų suimti.

Staiga pradėtų veikti „liaudies komitetai“, kurie dėkotų Rusijai už „išlaisvinimą iš NATO fašizmo gniaužtų. Rusijos valstybinės televizijos rodytų „dėkingus Baltijos šalių piliečius“ – tuos pačius, jau ne kartą matytus reportažuose apie „dėkingus Donbaso piliečius“. O Baltijos šalių valdžios ir kariuomenės lyderiai, turintys priėjimą prie slaptos NATO informacijos, būtų nuskraidinti į Maskvą, kur būtų apklausiami kankinant.

Tada atsibustų amerikiečiai, kurie pradėtų gabenti karinę techniką į Lenkiją. JAV taip pat pasisiūlytų nusiųsti pajėgas į Gotlandą ir grąžinti salos kontrolę Švedijai. Bet Rusijos ambasadorius Švedijoje paskelbtų, kad tuomet šalis taptų branduolinių smūgių taikiniu. Toks pats įspėjimas būtų perduotas ir kitoms Europos šalims – pirmiausia Danijai ir Lenkijai. Būtų pagrasinta branduoliniu smūgiu Kopenhagai.

Kitą dieną Baltijos šalyse jau veiktų naujos prorusiškos vyriausybės, o Vokietijos spaudoje pasirodytų gausybė Kremliaus nupirktų publikacijų su perspėjimais, kad NATO intervencijos atveju Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą.

Panašių perspėjimų nestigtų ir Švedijoje, kur šimtai Rusijos šnipų ir agentų imtų reikalautų, kad šalis išliktų neutrali. O Rusijos statytiniai Baltijos šalyse paskelbtų, kad Lietuva, Latvija ir Estija atsiima prašymą reaguoti į Aljanso sutarties 5-ąjį straipsnį.

Nors visi kiti NATO ambasadoriai puikiai žinotų, kad Baltijos šalių atstovai taip elgiasi spaudžiami Rusijos, Vokietija iškart pareikalautų nutraukti ugnį – visoms pusės. JAV ir pagrindiniai amerikiečių sąjungininkai atsisakytų numoti ranka į Baltijos šalis.

Svajoja apie Rusiją, galingą Europoje

NATO žlugtų. O toks ir buvo pagrindinis V.Putino tikslas. Toliau Rusijai reikėtų įtvirtinti savo laimėjimus. Švedija galiausiai nusileistų Rusijos reikalavimams ir leistų šiai šaliai pasilikti Gotlande. Stokholmas taip pat pareikštų draudžiantis Vakarų sąjungininkams atakuoti rusų taikinius saloje. Teliktų nuo Vakarų atkirsta Lenkija, į kurią toliau vyktų JAV kariai. Varšuva neklausytų Maskvos perspėjimų, o lenkai toliau drąsiai kautųsi už Baltijos šalis.

Bet tuomet Rusija smogtų kuriam nors Lenkijos miestui branduoline raketa „Iskander“. Labiausiai tikėtinas taikinys – Lodzė, kuri yra pakankamai toli ir nuo Rusijos, ir nuo Vokietijos. Be to, čia gyvena daug žmonių, tad Kremliaus signalas būtų daugiu nei aiškus.

Pasaulis būtų priblokštas. Lenkija pareikalautų atsakyti tuo pačiu – subombarduoti Rusijos miestą. Bet Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir JAV atsisakytų – Rusija smogtų vėl, o tuomet jau būtų galima kalbėti apie branduolinę apokalipsę. Tad Lenkija liktų vienut vienutėlė. Žlugus NATO, o Europos Sąjungai ėmus byrėti, V.Putinas priverstų Suomiją, Gruziją, Ukrainą, Azerbaidžaną, Lenkiją ir kitas kaimynines šalis prisijungti prie jo Eurazijos ekonominės sąjungos – jos taptų Kremliaus kolonijomis.

Amerikiečiai atsitrauktų nuo Europos, kurioje dar labiau sustiprėtų fašistiniai kraštutinės dešinės judėjimai. Jie V.Putiną ir taip mato kaip naująjį Senojo žemyno lyderį“.

Šio niūraus scenarijaus autorius Th.Theineris nesutinka, kad tai viso labo lakios fantazijos vaisius – kad jokios atakos nebus.

„Ne, V.Putinas svajoja apie Rusijos galybę Europoje. Tai didžiausias jo noras. Todėl jis eis į karą. Kariauti jis planavo vėliau, apie 2020 metus, jau baigus modernizuoti ginkluotąsias pajėgas, bet įvykiai Ukrainoje privertė jį paskubėti.

Juk Rusija iš Prancūzijos laivus „Mistral“ perka būtent tam, kad jais pultų Krymą ir Gotlandą. Rusija taip pat didina pajėgas Kaliningrade, nuolat rengia naujas karines pratybas. Rusija ruošiasi. O Europa – ne“, – teigė Th.Theineris.