Sacharos musulmonų gentis, paklūstanti moterų valdžiai (Foto)

2001 metais su tuaregais dykumoje keliavusi fotografė Henrietta Butler paklausė vieno vietinio klajūno, kodėl jie laikosi tokios tvarkos. Atsakymas buvo paprastas: „Moterys yra gražios, todėl norime matyti jų veidus.“

Džiaugiasi slaptais meilužiais

Tačiau pridengti vyrų, o ne moterų veidai tikrai nėra svarbiausias skirtumas tarp tuaregų ir musulmonų, gyvenančių Artimuosiuose Rytuose ar net kitose to paties Afrikos žemyno vietose. Pavyzdžiui, netekėjusi moteris gali turėti tiek mylimųjų, kiek tik nori.

„Visi apsimeta nieko nematantys. Merginos turi tokias pat laisves kaip ir vaikinai“, – pasakojo H.Butler. Jaunuoliai kupranugariais atjoja iki merginos palapinės ir įsmunka per šoninį įėjimą, o treniruotas kupranugaris tyliai laukia šeimininko, kol įsimylėjėliai užsiima meilės žaidimais.

Visa šeima, kuri dažniausiai gyvena toje pačioje palapinėje, mandagiai apsimeta, kad nieko nepastebi.

Vis dėlto tokius papročius lydi nerašytos, bet griežtos privatumo taisyklės. Vien mintis apie jų sulaužymą tuaregams kelia siaubą, todėl vaikinas visada iš palapinės dingsta dar prieš patekant saulei.

Vieni kitiems kuria eiles

Dėl šių laisvesnių taisyklių tuaregų merginos taip pat ištekinamos vėliau nei kituose musulmoniškuose kraštuose. Dvidešimtmetės nuotakos čia – visai dažnas atvejis.

Tačiau ir tokia tradicija neapsieina be tam tikrų užkardų. Antai vesti norintis vaikinas merginos širdį pirmiausia turi užkariauti eilėmis, o jas tuaregai kruopščiai kurpia valandų valandas.

Merginos lygiai taip pat gali savo širdį išlieti ant popieriaus. Jos eiles kuria naudodamosi specialia abėcėle, kurios jas išmoko motinos: „Moterys taip pat kuria poeziją liaupsindamos vyrus. Eilėraščiuose labai daug romantikos“, – tikino su gentimi keliavusi H.Butler.

Po skyrybų lieka be nieko

Priešingai nei kitose aplinkinių šalių kultūrose, tuaregų moterys nepraranda savo turimų galių ir po vestuvių.

Bet kuris tuaregų stovykloje apsilankęs turistas būtų visiškai neteisus, jeigu spėtų, kad vienintelė moterų pareiga yra auginti vaikus ir ruošti maistą.Iš tikrųjų moteriai priklauso ir palapinė, ir gyvuliai. O kokią svarbą jie turi atšiaurios Sacharos viduryje, galima nutuokti.

„Gyvūnai tuaregui yra viskas. Mes geriame jų pieną, valgome jų mėsą, naudojame jų odą, juos parduodame. Kai nugaišta gyvuliai, miršta ir tuaregas“, – žurnalistui Peteriui Gwinui pasakojo vienas senyvas klajoklis.

Daug santuokų tuaregų gyvenamose teritorijose baigiasi skyrybomis. O pastarųjų tikriausiai neįmanoma įsivaizduoti kur nors Irake, Afganistane ar Saudo Arabijoje. Be to, dažniausiai būtent moteris ir nusprendžia, kad vedybinio gyvenimo ji jau atsikando. O tada nebesiginčijama dėl turto – dažniausiai jis išskirstomas pagal vedybų sutartį.

Iš esmės tai reiškia, kad vyras pas savo motiną grįžta tik su kupranugariu. Viskas, kas užgyventa santuokoje, įskaitant ir vaikus, lieka moteriai.

Kaip aiškina fotografė H.Butler, motinos stovykla yra bendruomenės pagrindas ir namai, į kuriuos visi sugrįžta. O tokie vedybiniai susitarimai užtikrina, kad tokia sistema išliktų per amžius.

Priešingai, nei būtų galima pamanyti, skyrybos visiškai nėra gėdingos. Šeimos dažnai net surengia dukros skyrybų vakarėlį, kuriuo kitiems vyrams praneša, kad ji vėl laisva.

Turtą perduoda seserims

Nors ir atrodo, kad tokioje visuomenėje vyrai yra užspausti, H.Butler tikina, jog tai nėra matriarchalinė visuomenė, kurioje valdo vien moterys. Anot fotografės, vyrai vis tiek yra „tie, kurie kalba apie politiką“. Moterys virveles gali tampyti tik netiesiogiai, kai į jas patarimo kreipiasi vyrai ar sūnūs.

Vis dėlto tuaregų visuomenė savo istoriją braižo būtent per moterų, o ne vyrų liniją. Pasiekiami tokie kraštutinumai, kad vyras dažniau palieka turtą ne savo, o sesers vaikams, nes tikima, jog per ją jie yra tvirčiau susieti su šeima.

Mat tik tuarego sesuo gali būti visiškai įsitikinusi, kad jos atžalos yra gimusios iš jos, o vyrui dėl to visada gali išlikti nemenka abejonė.

Priešais uošvę nevalgo

Viena tuaregų gentyje paplitusi tradicija yra dar keistesnė. Vyrams labai nemandagu valgyti priešais moterį, su kuria jis negali turėti lytinių santykių – pavyzdžiui, kokia nors vyresne savo giminaite.

O prie pietų stalo didžiausią siaubą tuaregų klajokliui įvaryti gali uošvė: „Nesupratau to, kol neteko vakarieniauti su moterimi, kuri kartu atsivedė ir savo žentą, – pasakojo H.Butler. – Mes visi valgėme, o vyras sėdėjo nusisukęs. Ji sakė, jog vargšelis visiškai paklaiko iš siaubo supratęs, kad teks valgyti kartu su uošve.“

Tačiau, anot keliautojos, jis niekada nebūtų pasiskundęs dėl tokios situacijos.