Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija |
Atvykęs į JAV Vakarų Virdžinijos Grin Banko miestelį šiuolaikinis žmogus pasijustų lyg seriale „Dingę“. Čia neveikia mobilieji telefonai, nėra jokių radijo ar televizijos transliacijų, o kartais tik įjungę mikrobangų krosnelę galite sulaukti specialių pareigūnų vizito. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Dar 1958 m. JAV vyriausybė miestelį supančią teritoriją paskelbė elektromagnetinės tylos zona. Vietos gyventojai prie to priprato. Kur kas sunkiau jiems priprasti prie vis dažniau sutinkamų kaimynų – miestelį užplūdo elektros bangų bijantys keistuoliai. Mobiliojo telefono signalas visiškai dingsta ir automobilio radijas užtyla iki miestelio likus bent 15 kilometrų. O priartėję prie paskutinės sankryžos keliautojai pamato ir tokios keistos tylos priežastį. Tai – milžiniškų lokatorių virtinė. Tokių, kokie rodomi fantastikos filmuose. Netgi ne tokių, o tų pačių, kurių rodmenis sekdamas koks nors herojus užmezga ryšį su ateivių civilizacija ar išgirsta artėjančią Apokalipsę žadančius signalus. Elektromagnetinės tylos zona ši vieta paskelbta ne šiaip sau. Čia įsikūrė didžiausios pasaulio „ausys“ – JAV nacionalinė radioastronomijos observatorija. Virtinė milžiniškų lokatorių klauso tolimiausių visatos garsų. Ir jie tokie jautrūs, kad bet koks artimas elektromagnetinis signalas – blogai ekranuota mikrobangų krosnelė ar prastas elektrinio šildytuvo kontaktas – gali visiškai iškraipyti rodmenis. Greta stovi Nacionalinei saugumo tarnybai (NSA) priklausantis radioteleskopas. Taip, taip, tas pats siutinantis mūsų sekimo įrenginys. Taigi lyg XIX a. gyvenantis miestelis be televizoriaus ir mobiliųjų įrenginių išties tiesiog prifarširuotas tobuliausios elektronikos. „Būčiau nieko prieš turėti mobilųjį telefoną. Tačiau daugelis namie vis tiek įsirengę belaidį internetą, tad nuo civilizacijos visiškai neatitrunkame“, – „The Guardian“ žurnalistui prisipažino vietinio restorano padavėja Mary. Tam nustebus, kaip tokioje zonoje gali būti belaidis internetas, ji noriai paaiškino, kad kai kas jį įsirengia, nes tai nėra uždrausta. Tiesiog signalas turi būti silpnas ir veikti tik patalpoje, kitaip atvažiuos specialus observatorijos automobilis ir būsite paprašyti transliatorių išjungti. O prasta mikrobangų krosnelė spinduliuoja labiau negu gerai veikiantis belaidis internetas. Observatorijos reikalavimai vietiniams suprantami. Tačiau šiuo metu jie sulaukė kur kas agresyvesnių elektromagnetinės tylos šalininkų. Į miestelį plūsta nauji gyventojai, kurių įgeidžiai senbuviams tampa tikru galvos skausmu. „Atvažiuoja žmonės, kurie sako, kad girdi elektrą. Nežinau, ar tai realu, bet jie prisiekinėja, kad taip yra. Tik kiekvienas jaučia skirtingai“, – sakė ta pati padavėja. Vietinių ir atvykusių „jautruolių“ santykiai nėra nei giedri, nei tolerantiški. Vis auganti atvykėlių bendruomenė pradeda kelti savo sąlygas, o tai gerokai erzina kitus. „Gyventi čia – geriausia iš blogybių“, – sako aktyviausia miestelio „jautruolė“ Diane Schou. Įsitikinusi, kad nuo mobiliojo ryšio antenų jai net regėjimas dingsta ir beria odą, moteris čia atsikraustė 2007 m. ir tapo pirmąja „radijo tylos“ imigrante. O atsikrausčiusi tuoj pat pamėgino pritaikyti miestelį sau. Pavyzdžiui, parduotuvėje paaiškino, kad dienos šviesos ir halogeninės lempos yra nepriimtinos. „Jie, aišku, jų neišjungė. Sako, be šviesų tamsu, o žmonėms tamsoje nepatinka“, – lyg ir piktinasi tuo moteris. Po to moteris paprašė senolių valgykloje pakeisti dalį dienos šviesos lempų paprastomis – kitaip ji negali valgyti. Po to – atnešti jai maistą prie stalo, nes iš virtuvės sklindanti nesveika šviesa ją nuodija. Po to – parengti jai sveikesnį valgiaraštį be gliuteno. „Jos reikalavimai peržengė visas ribas. Žmonės pasipiktino ne jautrumu, o išskirtinio dėmesio reikalavimu. Susirinkimo metu atsistojo vienarankė moteris ir pasakė: „Klausyk, Diana, man padėklo niekas atskirai nenešioja.“ Be to, ji pradėjo kviesti kitus „jautruolius“ kraustytis čia. O Grin Bankas yra mažas miestelis, čia nėra tiek darbo vietų ar namų“, – pasakojo „The Guardian“ lyg kokiu tarpininku tarp vietinių ir atvykėlių virtęs Arnie Stewartas. Miestelio kunigas dėl „jautruolių“ bažnyčioje atsisakė nešiojamojo mikrofono, odontologas pakeitė lempą savo kabinete, o parduotuvės darbuotojai bijantiems lempų išneša maistą į kiemą, kad tik tie „neapsišvitintų“. Praėjusią vasarą čia atsikraustęs Charlie Meckna atrodo daug taikesnis ir labai nuoširdžiai pasakoja, kad kai kurie „jautruoliai“ išties tėra apsimetėliai, bet jis – tikras. Jis alpdavo gatvėse nuo radijo bangų ir, nors čia jam visai nepatinka, kitur tiesiog mirtų. Taip gyvena miestas, kuriame vieni žmonės klauso, ką šnibžda svetimos civilizacijos, o kiti nesusikalba tarpusavyje. Kenkia tos radijo bangos ar ne, nežinia, bet ramybė, gamta ir kalnų oras sveikatai tikrai padeda. O ir susiviliojusių teleskopais bei tylos zona turistų į miestelį atvyksta vis daugiau. D.Schou jau surinko pinigų ir nusipirko didžiulį plotą tylos zonoje, bet už miestelio. Ten statys „jautruoliams“ palankią gyvenvietę, kur galės vakarieniauti nors ir žvakių šviesoje. Kiek keistai atrodo tik tai, kad visi atvykėliai nenori išsitirti, ar tikrai jie tokie jautrūs. Ir paskutiniai Ch.Mecknos žodžiai „The Guardian“ žurnalistui nenuteikia optimistiškai. „Matai tuos? – rodydamas į baltą lėktuvo paliktą žymę danguje paklausė Ch.Meckna. – Lėktuvo takas?. Ne lėktuvo takas, o chemikalų takas! Val-džia juos purškia į atmosferą. Pasaulis turi sužinoti, kas čia vyksta!“. Štai ir suprask dabar, kokia ta jo liga. Gal kada nors atsakymus tyloje stovintiems teleskopams atsiųs žvaigždės? |