Pasaulio žmogžudysčių sostinė: kraujyje paskendusio miesto istorija

Rugpjūčio 16-oji, sekmadienis, Salvadore buvo pati pražūtingiausia diena per pastaruosius 100 metų. Čia per 24 valandas buvo užfiksuota 40 žmogžudysčių. Tiesa, rekordas laikėsi trumpai ir buvo viršytas jau kitą dieną, kai buvo nužudyti 42 žmonės. Negana to, 43 nužudymai į statistiką įrašyti antradienį. Tokia statistika būtų kraupi net Irake, kai čia dar buvo dislokuotos JAV pajėgos ir liepsnojo pilietinis karas. Bet Marvinas, vienos iš dviejų pagrindinių Salvadoro gaujų lyderis, tiesiog tyliai sėdi dideliame darže ir aprauda tolstančią galimybę susitarti dėl taikos. Mūšiai tęsiasi iki mirties Jis vadovauja gaujai „Mara Salvatrucha“, kurios pagrindiniai priešininkai – „Barrio 18“ atstovai. Abi gaujos viena su kita kovoja ištisus dešimtmečius. Marvinas – žinoma, tai nėra tikrasis šio 31-erių gangsterio vardas – prie „Mara Salvatrucha“ prisijungė sulaukęs vos 14 metų. Jau po ketverių metų jis atsidūrė ir kalėjime, nes nužudė „Barrio 18“ narį. Kodėl? „Kai esi jaunas, esi išprotėjęs. Nori būti svarbus, nori, kad tave įsidėmėtų gaujos lyderiai. Nori būti pastebėtas“, – dabar kalba Marvinas. Už grotų jis praleido dešimtmetį. O tą rytą, kai buvo paleistas, į laisvę žengė su ryžtingu planu nutraukti pražūtingą mūšių dėl teritorijos ir nužudymų keršijant ciklą. Nutraukti visa tai, kas pavertė Salvadorą mirtino smurto sinonimu. Padėties negerino ir itin nuožmus policijos elgesys. „Kai išėjau į laisvę, pamačiau, kad niekas nepasikeitė. Mano gyvenimo istoriją kartojo kiti jaunuoliai – visi jie neturi ką valgyti, bet nešiojasi daug ginklų ir narkotikų“, – pasakojo Marvinas. Bet jis vis tiek pabandė. Ir atrodė, kad pavyko – 2012 metais Marvinas buvo vienas pagrindinių derybų dėl nacionalinių paliaubų dalyvių. Gaujoms, valdžiai, policijai ir kariškiams pavyko susitarti dėl ugnies nutraukimo. Nužudymų skaičius sumažėjo perpus, o sociologams netgi pavyko pasidžiaugti keliomis dienomis, kai aukų nereikėjo įrašyti į liūdnąją statistiką. Bet ramybė truko vos 15 mėnesių – gatvėse vėl kunkuliuoja mūšiai iki mirties. O ginklus griebė ne tik gaujos, bet ir policija – pareigūnai vėl bandys suvaldyti įsidrąsinusius nusikaltėlius. Baisiausia pasaulyje statistika Viskas prasidėjo iš pažiūros nekaltai, kai įkalinti gaujų vadeivos vasarį buvo perkelti į didesnio saugumo laisvės atėmimo įstaigas. Čia kalinių nebegali taip dažnai lankyti antrosios pusės ir artimieji, jiems taip pat tenka mažiau privilegijų. Nuo to laiko konfliktas įsibėgėjo ne juokais, o statistika tiesiog šiurpina. Vien šiemet Salvadore buvo nužudyta daugiau nei 3830 žmonių. O šių metų rugpjūtis, kai apie nužudymą pranešama vidutiniškai kas valandą, greičiausiai taps pražūtingiausiu mėnesiu nuo pat 1992-ųjų, kai šalyje paliaubomis baigėsi pilietinis karas.

Jeigu tendencija nepasikeis, žmogžudysčių skaičius Salvadore 2015-aisiais viršys statistiką kaimyniniame Hondūre – 100 tūkst. šalies gyventojų teks daugiau negu 90 tokių nusikaltimų.

Tai reikš, kad galimybė žūti nuo užpuoliko rankos Salvadore bus 20 kartų didesnė nei JAV ir net 90 kartų didesnė nei Jungtinėje Karalystėje.

„Ši valstybė kraujuoja ir jai skubiai reikia turniketo, kuris stabdytų kraujavimą, – teigia Raulis Mijango, buvęs sukilėlis, kuris aktyviai tarpininkavo 2012 metų derybose dėl paliaubų. – Dabar kariauja ne gaujos viena su kita, o gaujos su valdžia.“

Išorinė ramybė – apgaulinga

Įdomiausia, kad Salvadoras iš pirmo žvilgsnio tikrai neprimena žlugusios valstybės.

Čia nesismagina koks nors diktatorius, čia nėra sukilėlių, čia į mirtinas misijas nesiunčiami savižudžiai sprogdintojai.

Ne, šalies sostinės San Salvadoro centras panašesnis į Majamį – mieste judrus eismas, pilna prekybos centrų, amerikietiškų greitojo maisto užkandinių.

Medžiais apaugę priemiesčiai dažniausiai tylūs, o čia linksminasi ne kariaujančios gaujos, o krūmus karpantys sodininkai.

Toliau nuo miesto stebina geros kokybės keliai, iš naujo vis perdažomos baltutėlės bažnyčios. Pakelėse džiugina demokratijos žiedai – čia pilna pagrindinių Salvadoro politinių partijų plakatų ir vėliavų.

Tačiau užtenka atidesnio žvilgsnio, kad įsitikintum – tai tik paviršius. Akylesnis stebėtojas tikrai pamatys, kad mokyklas juosia spygliuotoji viela, o aplink jas patruliuoja kariškiai.

Automatinių šautuvų neslepiantys privatūs apsaugininkai sergi įėjimus į didžiausių kompanijų būstines, o policininkai nuolat rengia patikrinimus didžiausiuose greitkeliuose.

Net piko valandomis nėra neįprasta išvysti karius apdangstytais veidais, įsitaisiusius atviruose sunkvežimiuose prie šaudyti paruoštų kulkosvaidžių.

Kadangi vietiniai prie šitokių vaizdų pripratę, ir atvykėliams iš pradžių sunku suvokti, kad tokia situacija nebūtų normali bet kur Vakaruose.

Gaujos atvyko iš Los Andželo

Tam tikra prasme smurtas vietos žmonėms čia jau tapęs norma. O dabartinė padėtis net geresnė nei bet kada praeityje – Salvadore nužudymų tiek, kiek įsivaizduojama nebent kariaujančioje valstybėje.

Kalti dviejų pagrindinių gaujų – „Mara Salvatrucha“ ir „Barrio 18“ – mūšiai. O šių kovų istorija prasideda ne kokiame nors lūšnyne, o JAV didmiestyje Los Andžele.

Kai 1992 metais Salvadore baigėsi pilietinis karas, JAV deportavo tūkstančius nelegalių migrantų atgal į jų tėvynę. Daugelis salvadoriečių iš JAV – daugiausia Kalifornijos valstijos – parsivežė žiaurią gatvių kultūrą ir tarpusavio konkurenciją.

O gimtinėje tereikėjo pridėti silpną ir visuomenės negerbiamą valdžią, akis badančią nelygybę ir istoriškai aukštą smurto lygį.

Žvelgiant į finansines ir politines galimybes, Salvadoro gaujos tėra chaotiškai organizuotos žuvelės ir negali prilygti Italijos mafijai, japonų jakudzai ar narkotikų prekeivių karteliams Kolumbijoje bei Meksikoje.

Prikišti nagų prie pelningiausių narkotikų kontrabandos salvadoriečiai negali ir net nedrįsta, todėl ir nužudymų šalyje daugiau nei bet kur kitur.

Vietos gaujos turi tenkintis prekyba marihuana, o kadangi to pragyventi negana, griebiamasi ir plėšimų bei reketavimo – net savo pačių bendruomenėse. Įsuktas mirtinas ratas – pinigų išpirkoms Salvadore nėra, todėl įkaitai žudomi, o už juos keršijama.

Neramiai laukia paauglystės

Neliečiamų nėra. Dar prieš naujausią smurto bangą baimė buvo įsismelkusi į menkiausias kasdienybės detales, ypač skurdžiausiose bendruomenėse, kurias apraizgiusi gaujų konkurencija.

Žmonės, peržengiantys nematomą liniją tarp gaujų teritorijų – niekuo neišsiskiriantį tiltą, gatvę ar parką, rizikuoja būti sumušti ar net žūti.

Įsibaiminę taksistai važiuoja tik gerai pažįstamais keliais. Jei pasuksi ne ten, greičiausiai būsi apiplėštas ar pagrobtas. Per petį būtina žiūrėti prekybos centre, per futbolo rungtynes stadione – visur.

Net namai neužtikrina saugumo. Parduotuvių ir restoranų savininkus ar kirpėjus nuolat aplanko reketininkai, kurie paprastai pagrasina padegti taikinių įstaigas, taip pat nupjauti sutuoktiniams ar vaikams ausis.

Tėvai, kaip ir visame pasaulyje, su nerimu laukia dienos, kai jų atžalos įžengs į maištingą paauglystę. Bet laukia ne dėl neišvengiamų kaprizų, o dėl spaudimo prisidėti prie vienos ar kitos gaujos.

Kreiptis užtarimo nėra kur: mokytojus prigąsdinę mokyklose besisukiojantys gaujų atstovai, o ir policininkai dažnai tiesiog atsisako kištis į nusikaltėlių reikalus.

„Sūnus jau kuris laikas nedrįsta išeiti iš namų, nes mūsų šeimai yra grasinę gangsteriai. Mokykloje jis nebuvo jau tris mėnesius, – teigė kirpėja Bianca Sanchez. – Mūsų kvartale žmonės žudomi kasdien.“

Turtingieji slepiasi už aukštų tvorų, juos taip pat saugo ginkluoti sargybiniai. Bet ir prakutę salvadoriečiai baiminasi pagrobimų ir reketininkų.

Dažnas bijo atsiliepti telefonu, jei skambinama iš nežinomo numerio, – kitame ragelio gale neretai pasigirsta grasinimai mirtimi arba reikalavimai susimokėti už „stogą“.

Nenuostabu, kad iš šalies bėgama. Tūkstančiai jaunų žmonių renkasi itin pavojingą kelionę per visą Meksiką šios šalies sienos su JAV link – nelegali migracija ne tokia rizikinga kaip gyvenimas Salvadore.

Žudo ir policininkai

Nuolat nerimą jaučiantys ir savo draugus bei artimuosius laidojantys salvadoriečiai pritaria dabar vyriausybės paskelbtam karui su gaujomis.

Nors ankstesnės akcijos – „Plieno kumštis“ ir „Plieno superkumštis“ tik pasėjo daugiau smurto, o ramybės nesuteikė, visuomenei, regis, jau geriau kruvina kova negu žeminantis dialogas su gangsteriais.

Antai saulėtą rugpjūčio sekmadienį San Salvadoro katedroje monsinjoras Hectoras Figueroa paprašė 800 susirinkusių žmonių pasimelsti už taiką.

Bet po mišių tik nedaugelis kalbėjo apie atleidimą.

„Norėčiau, kad valdžia dar uoliau kovotų su plėšikais. Smurto čia vis daugiau, o vyriausybė tik padeda gaujoms vis aiškindama apie žmogaus teises“, – piktinosi 53 metų apsaugos darbuotojas Sebastianas Sanchezas.

Prezidentas Salvadoras Sanchezas Cerenas girdi rinkėjų priekaištus. Bet, regis, persistengia – vien šiemet policininkai nužudė daugiau nei 300 žmonių.

Dienraštis „El Faro“ rašė, kad protokoluose užfiksuojama, jog įvyko susišaudymas, bet iš tiesų su aukomis dažniausiai susidorojama – policija irgi turi už ką keršyti, o neretai pareigūnai yra ištikimi ne valstybei, o vienai gaujų.

Nusikaltėliai, žinoma, keršija. Įkalinti gaujų lyderiai birželį dar paprašė naujų paliaubų, bet jaunimas nori kautis – vien šiais metais per atsakomąsias akcijas nužudyta daugiau nei 50 policininkų ir kariškių.

Kitaip tariant, ratas sukasi toliau. O žmonėms telieka baimė.

„Mano šalyje nebėra saugios užuovėjos. Žinau šimtus žmonių, iš kurių prievarta išplėšiami pinigai. Keli mano kaimynai buvo nužudyti. Atrodo, kad pabudinome pabaisą“, – sielojosi sostinės gatvėse marškinėlius pardavinėjanti Claudia Henrique. („The Guardian“, „El Faro“, AP, LR)