Nupiešė Lietuvos ateitį: turime bėdą 50-čiai metų į priekį

Taip Lietuvos situaciją mato demografė Vlada Stankūnienė. Profesorės teigimu, Lietuvoje gausės senyvo amžiaus žmonių su chroninėmis ligomis ir nuolatiniu sveikatos paslaugų poreikiu, o dirbantis asmuo turės išlaikyti vis didesnę pagyvenusių visuomenės dalį.

V. Stankūnienė ragina savęs neguosti, kad grįš emigrantai, o susirūpinti, mat tai – valstybinės reikšmės problema.

„Iš esmės jau ketvirtį amžiaus gimstamumas neužtikrina kartų kaitos, emigracija didelė, emigruoja jauni, tie, kurie ilgai dirbtų ir kurtų gerovę. Ką mes turime dėl šių dviejų procesų? Neskaitlingos vaikų kartos keis gausias vyresnes kartas. Tų, kuriems dabar 45-54 metai, yra beveik dukart daugiau negu tų, kurie yra 10-19 metų“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Demografinių tyrimų centro vadovė profesorė V. Stankūnienė.

Taigi Lietuvos ateitis – greitai senstanti, sena visuomenė. Pasak V. Stankūnienės, mes jau dabar nykstame, o dėl amžiaus struktūros nyksime iki šio šimtmečio vidurio. Taip kiekvienas aktyvus, kuriantis, dirbantis asmuo turės išlaikyti vis didesnę pagyvenusių visuomenės dalį.

„Ekonomistai ne visada įsigilina į demografinę virtuvę – 15-64 m. amžiaus asmenų dabar yra arti 2 milijonų, pagal gana optimistines Jungtinių Tautų (JT) prognozes, šio šimtmečio vidury jų liks mažiau nei 1,5 mln., o pagyvenusių asmenų daugės“, – teigia demografė.

Tokie skaičiavimai JT gauti imant nulinę migraciją, kai gyventojų skaičius dėl migracijos nesikeičia. V. Stankūnienės teigimu, jei emigracija dar artimiausią dešimtmetį išliks didelė, kuriančiosios visuomenės dalies iki šimtmečio vidurio sumažės beveik per pusę.

Pasak profesorės, pasekmes jaus ir ekonomika, ir socialinė sfera. O kur dar seniausia visuomenės dalis, kuri sulauks 80 metų ir daugiau. Pagal „Eurostat“ prognozes, šio šimtmečio vidury tokių bus daugiau nei kas dešimtas. Jiems reikės priežiūros ir globos: „Gausės žmonių su chroninėmis ligomis, su nuolatiniu sveikatos paslaugų poreikiu“.

„Tokios demografinės struktūros ir procesai diktuoja tai, kad turime čia ir dabar susirūpinti, savęs neguosti, kad galbūt žmonės apsisuks ir reemigruos“, – perspėja V. Stankūnienė.

Profesorė atkreipia dėmesį: pastaruoju metu absoliutūs grįžtamosios migracijos skaičiai guodė, tačiau intensyviausiai emigruoja būtent tie, kurie jau buvo grįžę. „Jie apsisuka ir grįžta atgal dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių emigravo anksčiau“, – sako ji.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad dauguma išvykusių, net su aukštuoju išsilavinimu, važiuoja dirbti į vadinamąją antrąją rinką – ten, kur vietiniai nedirba. Dažniausiai jie dirba mažai kvalifikuotą darbą – jei grįš į Lietuvą, jie jau bus praradę kvalifikaciją, o sėkmingai įsikūrę emigracijoje negrįš. Pasak V. Stankūnienės, grįžtančių iš emigracijos daugės, jei jų Lietuvoje lauks geresnės sąlygos nei tada, kada jie išvyko.

Svarbus ir psichologinis momentas. Jie turi rasti galimybę grįžti garbingai, kaip buvę sėkmingi emigrantai – prasigyvenę ar įgiję kvalifikaciją, profesinių žinių. „Įvairūs tyrimai rodo, kad dažnai emigrantai grįžta į tėvynę tik jau sulaukę pensinio amžiaus“, – pastebi demografė.

Kodėl iš mūsų juokiasi estai

„Populiacija turi galimybę stabilizuotis daugiau kaip po 50 metų, šio šimtmečio viduryje ir vėliau, tačiau su gerokai mažesniu gyventojų skaičiumi. Sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą gali arba grįžtamoji migracija – abejoju, ar greitai to sulauksime – arba imigracija. Kai kam mes labai patrauklūs, tačiau ne žmonėms iš Vakarų“, – konstatuoja VDU profesorė.

Demografė sutinka, kad šalis gali gerai gyventi ir su mažu gyventojų skaičiumi. „Tačiau tada, kada populiacija stabilizuojasi, o nėra taip deformuota. Dabar amžiaus struktūra taip deformuota, kad 50-čiai metų turime didelį rūpestį ir iššūkį“, – sakė pašnekovė. Jos teigimu, dabar iššūkį kels senstanti visuomenė, vadinamoji demografinė kepurė, kelianti įtampą ekonomikai ir socialinei apsaugai.

V. Stankūnienė visų pirma ragina suprasti, kad tokia situacija –„valstybinės reikšmės problema“. Tam reikalingas nuolatinis dėmesys, profesionalūs tyrimai, sutelkti ir koordinuoti sprendimus priimančių institucijų, mokslo, visuomenės veiksmai.

„Apie kokį profesionalumą galime kalbėti, jei susirenka partijos ir priima deklaraciją – 2020 m. pasiekti 3,5 mln. gyventojų. Jei darome tokio lygio apibendrinimus, keliame tokius tikslus, tai mes visai nesiorientuojame situacijoje“, – kalbėjo V. Stankūnienė.

Jos manymu, šioje situacijoje reikia ekonomikos, gamybos, paslaugų sferos plėtros ir restruktūrizacijos, reformų sveikatos apsaugos srityse. „O dėl emigracijos – nuskamba, kad tai ne problema. Kokia čia problema – tegul važiuoja dirbti, tai ir žmonių kvalifikacijos, ir socialinio mobilumo stimulas. Bet mūsų žmonės išvažiuoja ir negrįžta, ten net praranda turėtą kvalifikaciją. Tarp kitko, demografiniuose susitikimuose iš mūsų estai juokiasi – sako, jūs, lietuviai, emigruojate ir ten dirbate nekvalifikuotą darbą, o mūsų žmonės emigruoja, įgyja kvalifikaciją ir grįžta į Estiją“, – pasakojo V. Stankūnienė.

Jos teigimu, pagal demografines tendencijas išsiskiriame Europoje ir net pasaulyje. Lietuvos gyventojų skaičius per pastaruosius du dešimtmečius mažėja sparčiausiais tempais ES, kai kuriais metais pagal populiacijos nykimą patenkame į pirmąjį trejetuką pasaulyje. Tarp ES šalių, Lietuvoje pagyvenusių žmonių daugėja sparčiausiai – tą lemia žemas gimstamumas ir labai gausi emigracija.

„Makabriška, bet galima pasidžiaugti: kas dar stabdo mūsų populiacijos senėjimą ir pagyvenusių žmonių dalies, ypač vyrų, gausėjimą? Ogi aukščiausias mirtingumas tarp ES šalių. Vienintelis senų žmonių gausėjimą stabdantis veiksnys – neišgyvenamumas iki senyvo amžiaus“, – liūdnai pastebi pašnekovė.

Per pastaruosius 25 m. Lietuva sumažėjo daugiau kaip 800 tūkst. žmonių – daugiau nei 22 proc., kasmet daugiau kaip 30 tūkst. Kasmet nykstame daugiau kaip 1 proc. ir tą daugiausia lemia migracija – per 25 metus vien dėl migracijos žmonių oficialiai sumažėjo maždaug 650 tūkst. Žinia, į oficialią statistiką patenka toli gražu ne visi emigravę lietuviai.