Tikrosios pažintinės kelionės: kaip atrodo gyvenimas Borneo džiunglių gilumoje (Video)

Ten ilguosius namus žmonės stato nuo neatmenamų laikų. Anksčiau šie ant aukštų baslių renčiami neįprastos formos statiniai jų gyventojus saugodavo nuo užpuolikų.

„Kai mano diedukas galvas kapojo“

Džiunglių gyventojai, susibūrę į bendruomenes, šimtmečius gynėsi nuo priešiškų genčių ir galvų medžiotojų, puldinėjusių pavienius namus. Borneo ir Sumatros salų genčių kariai kapodavo priešams galvas tikėdami, jog taip perima jų galias ir gyvybingumą.

Šis paprotys išnyko XX amžiaus pradžioje, bet vietos žmonės su neslepiamu pasididžiavimu turistui parodys iš senos komodos ištrauktą senelio mačetę, kuria kadaise buvo perkertamas sprandas.

Civilizacijai skverbiantis į nuošaliausius planetos kampelius, keičiasi gyvenimas neįžengiamose džiunglėse. Galvų medžiotojai jau nebegrasina ilgųjų namų gyventojams, tačiau jie vis dar gyvena didelėmis bendruomenėmis ir stato tradicinius namus.

Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais tokių statinių Borneo gerokai sumažėjo. Ieškodami geresnio gyvenimo žmonės ryžtasi palikti gimtąsias vietas ir traukia į miestus. Iki išlikusių ilgųjų namų tenka vykti prastais keliais, vingiuojančias per džiungles.

Nekantriai laukia atvykėlių

Keliaudami po kalnuotą Malaizijos Sabaho valstiją, apsilankėme Rungusų genties ilgajame name. Kelias valandas dardėję dulkėtu keliu, išsukome į erdvią aikštę, atkovotą iš džiunglių. Vienas priešais kitą stovėjo du labai ilgi namai ant aukštų polių. Šešėlyje po namu glaudėsi mieguisti šunys ir paršai, kapstėsi viščiukai.

Žinia apie atvykėlius žaibiškai pasklido po kaimelį. Mus apspito kelios dešimtys didžiaakių vaikų ištiestomis rankomis. Buvome įspėti iš anksto, todėl atvykome gerai pasirengę: kiekvienas ilgojo namo vaikas gavo po saldainį ir sausainį. Išdaliję saldumynus patraukėme pasidairyti po namo terasą.

Vidurdienio saulei svilinant skardinį stogą, žmonės gaivinosi, kaip kas sugebėjo. Vieni glaudėsi kambariuose aklinai uždarytomis langinėmis, kiti vėdavosi bananų lapais. Patogiausiai įsitaisė namo seniūnas: jis gulėjo šalia elektrinio ventiliatoriaus. Pro atvertas seniūno būsto duris buvo matyti spalvoto vaizdo televizoriaus ekranas: jo šeima stebėjo futbolo čempionatą.

Ventiliatorius ir televizorius – bene vienintelės privilegijos, kuriomis naudojasi seniūnas. Kaip ir kiti namo gyventojai, namo seniūnas naudojasi bendru tualetu pastato gale, prausiasi upėje ir kerta džiungles ryžių laukams.

Gerbia visų kaimynų ramybę

Rungusų genties name yra 25 durys – tiek, kiek jame gyvena šeimų. Į kuklius būstus patenkama iš dengtos terasos, kurioje daugelis vaikų ir moterų leidžia ištisas dienas. Didesniuose namuose gyvena net 500 žmonių. Tai – draugiška bendruomenė, kur visi dalijasi tuo, ką turi. Vagystės, prievarta šeimose, skyrybos – šios blogybės dar nenuodija senųjų bendruomenių gyvenimo.

Atvykėliai gali vaikštinėti terasa, tačiau kišti nosį į būstus nedera. Namo gyventojai labai gerbia savo kaimynus – nekviesti ir neįspėję iš anksto neužsuka į svečius. Rungusai įsileidžia tik ilgesniam laikui pas juos atvykusius žmones, kurie dėl nakvynės susitaria iš anksto.

Nereikia nei stiklo, nei paketo

lgieji namai statomi iš įvairios medienos, bet dažniausiai naudojamos lengviau apdirbamų medžių lentos. Anksčiau stogai būdavo dengiami palmių lapais. Dabar vis daugiau namų dengiama skarda. Bėgant metams nežymiai keičiasi ir ilgųjų namų architektūra. Rantytus rąstus, kuriais būdavo lipama į namą, kai kur jau pakeitė mediniai laiptai. Ant stogų galima išvysti televizijos antenų.

Džiunglių gyventojai nestiklina langų – nėra reikalo. Nuo gyvačių, skorpionų ir kitų pavojingų gyvių žmones saugo aukšti basliai, ant kurių statomi namai. „Jaučiuosi saugus, sotus ir aprūpintas darbu. Čia – tikrieji mano namai, todėl neketinu ieškoti laimės svetur“, – grįžęs iš ryžių lauko mums nusišypsojo jaunas namo gyventojas Aki.