Sunkiai suvokiamas gyvenimas Pietų Osetijos pasienyje: šulinys ir vaikai vienoje sienos pusėje, gyvenamasis namas - kitoje

„Pernai mano didžiausia kiaulė kažkur pradingo, matyt, sugebėjo pralįsti per šią užtvarą. Patyriau didelį nuostolį, nes negalėjau jos ieškoti. Šiuo metu auginu tik ožką ir vieną kiaulę, labai saugoju šiuos gyvulius, kad panašūs dalykai nepasikartotų“, – apie savo gyvenimą kitoje vielos tinklo pusėje pasakojo senolis.

Paklaustas, ar tikisi, kad kada nors vielos užtvara bus išardyta ir jis galės aplankyti savo giminaičius ir savo žemę, D.Vanišvilis tik gūžtelėjo pečiais: „Jau nebežinau, ko laukti. Jei jie (rusų kariai. – Aut. past. ) čia pasiliks ilgiau, tai bus neįmanoma.“

Kaimynai ragino kraustytis

Vos už kilometro nuo D. Vanišvilio sodybos matyti ir gyvenamų sodybų, bet paklaustas, ar bendrauja su kaimynais, senolis tik purtė galvą: „Taip, jie yra, bet jokių ryšių nepalaikome. Kai viskas čia taip nutiko, man kaimynai sakė, kad turėčiau kartu su jais kraustytis gilyn į Osetiją, bet atsisakiau. Nugyvenau čia visą savo gyvenimą, kodėl turėčiau kažkur kraustytis, o juo labiau tolyn nuo šeimos. Dabar bent taip galime kartais pasikalbėti“, – sakė jis ir dar kartą mostelėjo užtvaros link.

D.Vanišvilio atvejis šiek tiek išskirtinis: nors senolis pats negali pasiimti jam priklausančios Gruzijos valstybės jam mokamos pensijos, tuo pasirūpina jo kaimynai Gruzijos pusėje ir jam perduoda. Tiesa, iš Cchinvalio regiono de facto vadovybės negauna nieko, išskyrus izoliaciją ir naktinius nelauktų svečių vizitus.

Vizų režimas neegzistuojančioje šalyje

Paklaustas, ar galima jį nufotografuoti, vyras šiek tiek sutrinka ir skuba derėtis, kad vaizdai nebus rodomi per televiziją: „Jie vėl pas mane ateis... Taip jau buvo ne kartą...“

Itin aktyvūs nekviesti svečiai tampa švenčių laikotarpiu ar prieš rinkimus, mat jų darbas griežtai kontroliuoti, kad jokie šventiniai ragaišiai ar kokia nors politinio pobūdžio informacija senolio nepasiektų. Nors žmonių judėjimas per vadinamąsias Pietų Osetijos sienas ir taip yra labai suvaržytas, regiono vadovybė neslepia ambicijų įvesti vizų režimą.

Tokie informacija neseniai pasirodė vietinėje spaudoje ir kol kas kelia daugiau šypsenų nei rimtų politinių diskusijų. Iš okupuotų teritorijų į kitus Gruzijos miestus keliaujantys žmonės, tam, kad sienas kontroliuojantys kariai jiems leistų išvykti, turi turėti leidimą, kuris paprastai išduodamas metams, arba artimųjų, giminaičių kvietimą. Įdomu tai, kad kol šiuo metu svarstoma, ar įvesti vizų režimą, šių leidimų išdavimas yra sustabdytas.

„Mes nereikalaujame jokių dokumentų iš  žmonių, kurie nori atvykti iš okupuotų teritorijų, nes juos laikome Gruzijos piliečiais“, – keletą kartų akcentavo į Pietų Osetiją lrytas.lt žurnalistę lydėję gruzinų pareigūnai, bet pabrėžė, kad de facto okupuotose teritorijose veikianti valdžia  itin griežtai kontroliuoja leidimų režimą.

Gydytojams kelią pastojo „siena“

Būta atvejų, kai D.Vanišviliui ir jo žmonai prireikė skubios medikų pagalbos. Nors iki Gruzijos sostinės nuo Didi Krurvaleti kaimelio tėra vos apie keturios dešimtys kilometrų, senoliui buvo pasiūlyta vykti gydytis Cchinvalio miestą.

Gruzijos vyriausybė vykdo programą, kuri siūlo nemokamas sveikatos apsaugos paslaugas okupuotų teritorijų gyventojams. Vienintelis trūkumas tas, kad šie žmonės turi vykti gydytis į oficialiosios Gruzijos valdžios kontroliuojamas teritorijas, bet būna tokių atvejų, kai okupuotose teritorijose patruliuojantys rusų kariai išvykti neleidžia.

Yra buvęs ne vienas atvejis, kai žmonės mirė laiku nesulaukę kvalifikuotos pagalbos ar laukdami prie patikros posto tam, kad galėtų patekti pas medikus. Paskutinė mirtis tokiomis aplinkybėmis užfiksuota maždaug prieš mėnesį, tačiau niekas okupuotose teritorijose atsakomybės už tai neprisiima.