Visagalis „inemuri“: ar žinojote, kad japonai niekada nemiega?

Pirmą kartą šį keistą japonų santykį su miegu pastebėjau per pirmąją savo viešnagę Japonijoje devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuo metu Japonija buvo pačioje dabar vadinamo ekonomikos burbulo (neįtikėtinai spekuliatyvaus bumo fazės) viršūnėje.

Kasdienis gyvenimas šioje šalyje buvo karštligiškas. Žmonių dienotvarkėse mirgėjo darbo ir laisvalaikio planai ir beveik nebuvo numatyta laiko miegui. Gyvenimo būdą šioje eroje atspindi tais laikais itin populiarus reklaminis šūkis, liaupsinantis energinio gėrimo privalumus:

„Kas sugeba būdrauti 24 valandas? / Verslininkas! Verslininkas! Japonų verslininkas!“

Japonai skundžiasi: „Mes, japonai, esame bepročiai, kad tiek dirbame!“ Bet šiame skunde justi ir didžiavimasis tuo, kad japonai yra darbštesni, todėl morališkai pranašesni už likusią žmonijos dalį.

Vis dėlto tuo pat metu aš stebėjau nesuskaičiuojamą galybę žmonių, snaudžiančių metro traukiniuose dieną. Kai kurie jų miegodavo stovėdami, ir tokie vaizdai absoliučiai nieko nestebino.

Toks požiūris man pasirodė prieštaringas. Iškeltas darbo bitės įvaizdis – nemiegojimas naktimis ir netoleruojamas ilgas miegojimas rytais – tačiau tuo pačiu visiška tolerancija vadinamajam „inemuri“ – miegui viešajame transporte ir per darbo susitikimus, pamokose ir paskaitose.

Vyrai, moterys ir vaikai visiškai nesivaržydami miegojo kada tik norėjo ir kur jiems atrodė priimtina.

Jei miegojimas lovoje ar ant čiužinio laikomas tingumo požymiu, kodėl miegojimas renginio metu ar net darbe yra visuotinai toleruojamas? Kokia prasmė leisti vaikui ilgai nemiegoti ir mokytis, jei kitą dieną jis užmigs klasėje?

Šie įspūdžiai ir akivaizdūs prieštaravimai paskatino mane po kelerių metų atlikti doktorantūros projektą ir nuodugniau išnagrinėti miego temą. Pradžioje man reikėjo įveikti išankstinį nusistatymą, nes žmonės nemanė, kad miegas yra rimta tema, verta akademinio nagrinėjimo. Žinoma, būtent toks požiūris mane visų pirma ir sudomino. Miego tema apipinta daugybe reikšmių ir ideologijų, kurios atskleidžia požiūrį ir vertybes, slypinčias už to, kaip miegas organizuojamas ir vertinamas. Būtent kasdieniai ir iš pažiūros natūralūs dalykai, kuriuos žmonės daro nesusimąstydami, paprastai ir atskleidžia svarbiausias visuomenės struktūras ir vertybes.

Mes neretai manome, kad mūsų protėviai eidavo miegoti „natūraliai“, kai sutemdavo, ir keldavosi su saule. Tačiau miego laikas niekada nebuvo paprastas dalykas nei Japonijoje, nei kitur. Net tais laikais, kai elektra dar nebuvo išrasta, išlikusiuose dokumentuose yra įrodymų, kad žmonės buvo koneveikiami už tai, kad neidavo ilgai miegoti ir plepėdavo, gerdavo ir užsiimdavo kitais maloniais dalykais. O štai mokslininkai – ypatingai samurajai – buvo laikomi labai dorybingais, jei aukodavo miegą tam, kad galėtų studijuoti, nors tokia praktika ir nebuvo labai veiksminga, nes jos metu buvo deginamas lempų aliejus, be to, kitą dieną jie užmigdavo per paskaitas.

Pogulis istoriniuose šaltiniuose beveik neaprašomas, nes, atrodo, tai buvo savaime suprantamas dalykas. Miegas viešoje vietoje minimas tik tada, kai jis tampa juokingo anekdoto šaltiniu, pavyzdžiui, kai kas nors ceremonijoje užtraukia ne tą dainą, nes nubudęs nesusivokia, kad didžiąją jos dalį pramiegojo. Taip pat atrodo, kad žmonėms labai patiko pokštauti su draugais, kurie netyčia užsnūdo.

Kita vertus, ankstyvas kėlimasis buvo akivaizdžiai skatinamas kaip dorybė, bent jau nuo tada, kai buvo pristatytas konfucionizmas ir budizmas. Senovėje šaltiniai atskleidžia ypatingą susidomėjimą valstybės tarnautojų darbo režimu, o nuo viduramžių ankstyvas kėlimasis taikomas visiems visuomenės sluoksniams, dorybingas žmogus neretai apibūdinamas kaip tas, kuris „eina miegoti vėlai ir keliasi anksti“.

Kita įdomi tema yra miegojimas kartu su tėvais. Britanijoje tėvams sakoma: net kūdikiai turi turėti savo atskirą kambarį, kad jie išmoktų užmigti savarankiškai ir nusistovėtų reguliarus miego režimas. Japonijoje, atvirkščiai, tėvai ir gydytojai nepalenkiamai laikosi nuomonės, kad būtina miegoti su vaikais, bent kol jie pradeda lankyti mokyklą, nes tai padeda jiems užaugti nepriklausomais ir socialiai stabiliais žmonėmis.

Galbūt dėl šios kultūrinės normos japonai net kai suauga sugeba miegoti kitų žmonių akivaizdoje – dauguma japonų sako, kad kompanijoje jie miega daug geriau, nei vieni. Toks poveikis buvo užfiksuotas 2011 m. pavasarį po to, kai cunamis sugriovė kelis pajūrio miestelius. Išgyvenusieji glaudėsi evakuacinėse pastogėse, kuriose viena miegojimo erdve privalėjo dalintis dešimtys, o kartais net šimtai žmonių. Nepaisant įvairių konfliktų ir problemų, visi jie pasakojo, kad bendra miegojimo erdvė leido nusiraminti, padėjo atsipalaiduoti ir sugrįžti į normalų miegojimo ritmą.

Vis dėlto vien ši iš vaikystės atsinešta patirtis miegoti kitų žmonių akivaizdoje nepaaiškina plačiai paplitusio pakantumo „inemuri“, ypač mokymosi įstaigose ir darbovietėse. Kelerius metus tyrinėjusi šią temą, galiausiai supratau, kad kažkuria prasme į „inemuri“ apskritai nežiūrima kaip į miegą.

„Inemuri“ japonams ne tik yra visai kas kita nei nakties miegas, bet ir visai neprimena popietės pogulio arba grožio miego. Tad kas japonams yra „inemuri“? Raktas glūdi pačiame termine, kurį sudaro du kinų hieroglifai. „I“ reiškia „būti, dalyvauti“ situacijoje, kuri nėra miegas, ir „nemuri“, kuris reiškia „miegas“.

Suvokti socialinę „inemuri“ reikšmę ir su šiuo reiškiniu susijusias taisykles ko gero gali padėti Ervingo Goffmano sąvoka „dalyvavimas socialinėse situacijose“. Į kiekvieną situaciją, kurioje būname, mes įsitraukiame per savo kūno kalbą ir verbalines išraiškas. Mes patys galime reguliuoti įsitraukimo lygį – jis gali būti dominuojantis arba šalutinis. Šiame kontekste „inemuri“ priskiriamas šalutiniam įsitraukimui – taip elgtis galima, jei esamoje socialinėje situacijoje tai netrukdo, panašiai kaip svajojimas.

Net jei miegančiojo viešoje vietoje sąmonė yra toli, tai yra priimtina, jei jis sugeba sugrįžti į socialinę situaciją, kai reikia aktyviai joje dalyvauti. Miegantysis taip pat turi pritapti prie dominuojančios aplinkos – jo kūno poza, kūno kalba, aprangos kodas ir pan. neturi labai išsiskirti.

„Inemuri“ darbo vietoje yra geras pavyzdys. Iš esmės, darbe tikimasi dėmesingumo ir aktyvaus dalyvavimo, o darbo vietoje miegantis žmogus sukuria letargo įspūdį, atrodo, kad snaudžiantis darbuotojas vengia savo pareigų. Tačiau miegojimas darbo vietoje vertinamas ir kaip su darbu susijęs nuovargis. Jį gali pateisinti faktas, kad susirinkimai dažnai būna ilgi ir juose paprasčiausiai reikia klausytis pranešimų. Pastangas dalyvauti susirinkime japonai dažnai vertina labiau nei pasiekimus. Kaip vienas šaltinis man pasakė: „Mes, japonai, turime olimpinę dvasią – svarbiausia mums yra dalyvauti.“

Stropumas, pasireiškiantis kaip ilgos darbo valandos ir visiškas atsidavimas darbui, Japonijoje laikomas teigiamu bruožu. Darbuotojas (-a), kuris (-i) stengiasi dalyvauti susirinkime nepaisydamas (-a) pervargimo ar ligos, demonstruoja stropumą, atsakingumą ir ryžtą pasiaukoti darbovietės labui.

Manoma, kad įveikdamas fizinį silpnumą ir savo poreikius, žmogus morališkai ir psichologiškai stiprėja, prisipildo pozityvia energija. Toks žmogus laikomas patikimu ir, tikėtina, bus paaukštintas.

Net jei jį arba ją dėl nuovargio, peršalimo ar kitų sveikatos problemų galiausiai įveikia miegas, jiems tai atleidžiama. Yra netgi toks pasiteisinimas: „užpuolė miego demonas“.

Taip pat labai didelė vertybė Japonijoje yra kuklumas. Todėl Japonijoje niekas nesipuikuoja savo stropumu – tad norint įgyti socialinį pripažinimą, tenka pasitelkti kitus, subtilesnius metodus.

Kadangi nuovargis ir liga dažnai vertinami kaip pasiaukojimo ir stropumo pasekmė, „inemuri“ – ar net apsimestinis „inemuri, kai žmogus tiesiog užmerkia akis – gali būti vertinamas kaip ženklas, kad darbuotojas labai sunkiai dirbo, bet vis vien neprarado moralinių jėgų ir sugeba kontroliuoti save ir savo jausmus.

Todėl Japonijoje paplitęs „inemuri“ įprotis nebūtinai atskleidžia japonų polinkį į tingumą. Tai labiau neformali japonų socialinio gyvenimo ypatybė, užtikrinanti kasdienių pareigų vykdymą suteikiant galimybę laikinai nuo šių pareigų atsitraukti.

Reziumuojant, galima teigti: japonai nemiega naktį. Jie nemiega pietų. Jie sau leidžia tik „inemuri“, o tai visai ne miegas.