Aptiktas tikras „mirties baseinas“: kas į jį patenka – žūsta

Dažniausiai visi gyvūnai, pakliuvę į šį povandeninį ežerą, miršta. Biogeochemikas Scottas Wankelis iš okeanografijos instituto sakė, kad šis sūraus vandens baseinas vadinamas „nevilties džiakuzi“ ir temperatūra jame siekia kiek daugiau nei 18 laipsnių Celsijaus. Aplinkinio vandens temperatūra yra daugiau nei trečdaliu mažesnė. Toks šiltas vanduo apgauna neįtarius jūrų gyventojus, ieškančius maisto.

S. Wankelis pasakojo, kad būtybės, patekusios į ežerą, sūriame jo vandenyje miršta ir yra „užmarinuojamos“ bei „užkonservuojamos“.

Ežerą pasiekti nėra labai lengva: jis yra įsikūręs maždaug 1 tūkst. metrų gylyje. Jo druskos koncentracija yra nuo keturių iki penkių kartų didesnė nei aplinkiniuose vandenyse. Ežeras nuo kitų vandens sluoksnių taip smarkiai skiriasi savo druskingumu, kad grėsmė išnykti susimaišant su vandenimis jam nekyla: ežero vanduo per tankus, taigi jis laikosi įlankos dugne, po vandeniu.

„Tai yra vienas įspūdingiausių giliai po vandeniu esančių dalykų. Nukeliaujate į vandenyno dugną ir matote ten tekančią upę. Apima toks jausmas, lyg būtum ne šiame pasaulyje“, – sakė Erikas Cordes iš Temple universiteto.

Ežerą Cordes ir jo kolegos atrado prieš du metus, naudodamiesi nuotoliniu būdu kontroliuojamu robotu Hercules. Po metų jie – trijų asmenų komanda – grįžo į ežero vietą su povandeniniu laivu. Naudodami robotines rankas, mokslininkai surinko baseino dujų ir vandens pavyzdžių, taip pat rado klestinčių mikroorganizmų kolonijų.

Tyrinėtojai tiki, kad šios būtybės, jau prisitaikiusios prie druskingo vandens ir mažos deguonies koncentracijos ežere, gali būti panašios į kitose planetose Saulės sistemoje esančią gyvybę. Cordes tvirtino, kad tokie baseinai yra labai reti. Dar vienas povandeninis ežeras buvo atrastas ir 2011 m. Viduržemio jūroje, tačiau jame gyvybės neaptikta.