Tautiečių įspūdžiai apie darbą Kinijoje: neproporcingai dideli atlyginimai visiems užsieniečiams ir pigus pragyvenimas, tačiau dirbama sukandus dantis

Sunkiai įkandama kalba, nuolatinis chaosas gatvėse ir žmonių elgesys, kokį Europoje žmonės laiko nemandagiu ir šiurkščiu, – tik kelios detalės iš margos naujosios kasdienybės.

Kas iš tiesų vilioja lietuvius ilgiems metams išvykti į šalį, kur, kaip patys liūdnai juokauja, vandens negali gerti, o oru negali kvėpuoti?

„Smagu būna pirmąją savaitę – kol nieko nepažįsti ir manai, kad visas aplink tvyrantis chaosas yra tik pirmas klaidingas įspūdis. Net bandai tuo truputį žavėtis“, – ironiškai šypsodamasi pasakojo Pekine jau beveik metus dirbanti lietuvė Daina.

Nori dirbti – susituok

Tai nėra tikrasis moters vardas, bet nei ji, nei dauguma kitų šioje šalyje besidarbuojančių tautiečių nenori, kad būtų minima jų tikroji tapatybė. Mat viešai pasisakyti neleidžia itin griežtų sąlygų prikaišytos darbo sutartys ir darbuotojų kontrolė, kuri Europoje būtų laikoma rimtu žmogaus privatumo pažeidimu.

Daina į Kiniją atvyko jau turėdama metinę darbo sutartį su viena Pekino aukštųjų mokyklų, bet po metų, nors ir sulaukė tokio pasiūlymo, jos tęsti neketina.

„Vieni į Kiniją dirbti atvykę vakariečiai čia įsikuria ir bando prisitaikyti, tačiau kiti, savo akimis pamatę, koks gyvenimas čia laukia, dirba dantis sukandę svajodami apie dieną, kai krausis lagaminus kelionei namo.

Būna atvejų, kad dėl noro laikinai padirbėti Kinijoje tenka priimti ir labai atsakingus asmeninio gyvenimo sprendimus. 

Viena kolegė estė turėjo tuoktis tik tam, kad kartu su gyvenimo draugu galėtų atvykti padirbėti į Kiniją, mat poros gyvenimas kartu nesusituokus čia nėra toleruojamas“, – aiškino Daina.

Moteris pasakojo, kad kai jos draugas iš Europos atvyksta jos aplankyti, moteris privalo jį apgyvendinti atskirai – universiteto svečių namuose.

„Kiek tenka bendrauti su čia dirbti atvykusiais užsieniečiais, nedaug jų gali pasigirti turintys draugų tarp kinų. Egzistuoja dideli kultūriniai skirtumai – kai kuriuos dalykus mes matome ir suprantame skirtingai.

Kita kliūtis itin artimoms draugystėms yra tai, kad Kinijoje dirbantys užsieniečiaigauna daug didesnius atlyginimus už vietinius, tad natūraliai kyla nepasitenkinimas dėl pajamų nelygybės tame pačiame darbe“, – pasakojo lietuvė.

Kuriama varžybų aplinka

Anot pašnekovės, karjeros siekiantiems kinams darbas tampa svarbiausiu pasaulyje dalyku ir jiems sunku susitaikyti su užsieniečių požiūriu, kad profesiniams reikalams reikia skirti aštuonias paros valandas, o visas kitas laikas – asmeniniam žmogaus gyvenimui.

Kompanijų ar įstaigų, kuriose kartu dirba kinai ir užsieniečiai, vadovybė jau seniai meistriškai išmoko manipuliuoti darbuotojais: kol į Kiniją, gavę puikaus atlygio pasiūlymą, pakviesti užsieniečiai principingai gina savo teises neapsikrauti viršvalandžiais, likusius darbus už kur kas mažesnį atlyginimą nudirba vietiniai.

„Natūralu, kad kolegos kinai šnairuoja į dažnai netgi vietinės kalbos nemokančius atvykėlius, bet rinka diktuoja savo taisykles, tad jie priversti taikstytis“, – kalbėjo Daina ir pridūrė, kad Kinijoje ji gauna 6–7 kartus didesnį atlyginimą, nei jai būtų pasiūlyta Lietuvoje.

Kinijoje Daina dirba pedagoginį darbą. Kaip pati sako, kinų vaikai nesiskiria nuo bendraamžių, gyvenančių bet kuriame kitame pasaulio kampelyje, kol nepradeda lankyti mokyklos, o tuomet jau juos įsuka tikras velnio ratas.

„Kadangi žmonių čia yra labai daug, natūralu, kad visi negali turėti geriausių sąlygų, todėl tėvai vaikams nuo mažens įskiepija norą konkuruoti. 

Dirbdama čia pastebėjau, kad jaunuoliams nelengva imtis komandinio darbo ar geranoriškai pasiūlyti savo pagalbą – juos tiesiog persmelkusi baimė, kad tas, kuriam bus ištiesta pagalbos ranka, staiga taps pranašesnis.

Taip pat akivaizdu ir tai, kad kinai labai įpratę lyginti save su kitais. 

Tai nustelbia domėjimąsi asmeniniais pasiekimais“, – kalbėjo Daina.

Pedagogė prisiminė, kaip po vieno žinių patikrinimo gavę pažymius studentai suskubo reikalauti parodyti bendrą kurso lentelę, kad galėtų pamatyti, kokią poziciją jie užims su savo rezultatais.

Prireikdavo net dviejų vertėjų

Dainos nuomonei pritarė ir metus Kinijoje gyvenęs ir dirbęs farmacijos milžinės „Tasly“ generalinis direktorius Europos regionui dr. Vladas Sniečkus.

„Juntama labai stipri konkurencija, ir nevadinčiau šios aplinkos sveika. Kai konkurencijos per daug, ji įgauna tam tikrą destruktyvią jėgą.

Būna atvejų, kai konkurencija atsiranda ten, kur turėtų būti komandinis darbas. Tai teko patirti ir su savo vaikais, kurie lankė mokyklą Kinijoje. Tai, kaip juos moko, man nebuvo prie širdies. 

Nuo pat mažens vaikus kinai orientuoja į kopijavimą, mokoma operacijos atlikimo tikslumo, skaičiavimo, bet visiškai užgniaužiamas kūrybingumas, – pasakojo V.Sniečkus. – Jei vaikas sugalvoja ką nors nupiešti iš galvos, į konkursą nepateks, nes piešinys bus kitoks, įvertins tuos piešinius, kuriuose bus idealiai tvarkingos linijos.“

Pašnekovas teigė, kad vos atvykęs į Kiniją suprato, jog lengva nebus.

„Pirmas įspūdis – kad tai net ne kita pasaulio dalis, o kitas pasaulis, kurį teks pažinti iš naujo. Kinijoje asmeninė erdvė neegzistuoja, ir puikiai suprantama kodėl: ten gyvena 1,2 mlrd. gyventojų ir jos tiesiog nėra.

Mes esame įpratę turėti savo asmeninės erdvės, kur galime pabūti su savo mintimis, o ten einama tiesiai į tavo sielą be jokių preliudijų. Tai puikiai jauti būdamas tarp žmonių“, – kalbėjo pašnekovas ir juokavo, kad geriausiai šį erdvės nebuvimo jausmą patiri, kai bandai įlipti į metro.

Iš Lietuvos atvykusį naują vadovą kolegos Kinijoje pasitiko draugiškai, bet vien susikalbėti reikėjo dviejų vertėjų: „Kinų kalba labai susijusi su kontekstu ir kartais pažodinis vertimas nepasiteisina, nes nuslystama į kitas temas, tad teko prie vieno vertėjo pasodinti dar ir antrą, kad jis kontroliuotų pirmojo darbą. 

Tik taip galima užtikrinti, kad perduodama žinutė atitiks pirminę mintį.“

Lietuvį nustebino ir kiti darbo kultūros ypatumai, tokie kaip darbuotojų pomėgis po pietų pasnausti.

„Būna tikrai skubių darbų, bet ką padarysi, jeigu darbuotojas po pietų pusvalandį ar ilgiau savo darbo vietoje snūsteli“, – ironizavo V.Sniečkus.

Kinija nebėra pigi šalis

Būdamas vienintelis europietis tarp 10 tūkst. bendrovės darbuotojų Kinijoje V.Sniečkus pripažino, kad dažnai kompanijoms pasamdyti užsienietį reiškia tam tikro prestižo demonstravimą.

„Kinai turi tokį posakį – „išlaikyti savo veidą“. Ši frazė apima dalykus, kuriais galima didžiuotis. Kad užsieniečiai sutiktų vykti į Kiniją, kinai jiems turi siūlyti atitinkamus atlyginimus ir kitas sąlygas, tačiau suvokimas, jog Kinija – pigi šalis, jau turėtų keistis. Atlyginimai Kinijoje jau pasiekė Portugalijos lygį, nes čia itin greitai auga vidurinė klasė. Akivaizdu, kad šalis augina savo ekonominę galią“, – pasakojo lietuvis.

V.Sniečkus buvo nustebintas ir pačių kinų verslumo: „Kiekvienas stengiasi ką nors parduoti, ką nors nuveikti. 

Kartu tai – šalis, turinti senas tradicijas, kurių mes dar ilgai nesuprasime. Pavyzdžiui, kad ir kokie prasti orai, žmonės kasdien eina sportuoti ar kitaip aktyviai leidžia laiką.

Kinija, ko gero, yra vienintelė šalis pasaulyje, kur tiek daug žmonių laisvalaikiu renkasi vaikščioti atbulomis.“

Pašnekovas užsiminė, kad šioje šalyje dirbantiems užsieniečiams atleidžiamas tam tikrų etiketo taisyklių nežinojimas ir nesilaikymas, bet jei norima pelnyti vietinių pagarbą, tai reikia žinoti: „Apie šiuos dalykus nerašoma knygose, jų išmokstama būnant toje aplinkoje.“

Nepaisant įspūdingų atlyginimų, Kinija, anot pašnekovo, niekuomet netaps valstybe, kur masiškai pradės plūsti apie tautiečių sėkmę prisiskaitę ekonominiai emigrantai iš Lietuvos, – kultūriniai skirtumai pernelyg dideli.

„Kol lepina, tol smagu, bet vėliau tampi vienu iš daugelio ir turi judėti pagal tokius principus, kokių laikytis jie reikalauja. Reikia dirbti nebūtinai taip, kaip esi įpratęs“, – kalbėjo V.Sniečkus.

Pavydėtų ne tik lietuviai

Lietuvoje studijas sustabdžiusi Audra daugiau nei per metus spėjo pramokti ir kiniškai. Iš pradžių rimtai į kinų kalbos mokslus kibusi mergina vėliau tempą turėjo šiek tiek sulėtinti, mat sunku mokytis derinant du darbus.

Algos, kokią Kinijoje jaunai lietuvei moka viena žiniasklaidos bendrovė, pavydėtų ne tik dažnas tautietis, bet ir turtingesnių Europos šalių gyventojas. Dirbdama maždaug 36 valandas per savaitę Audra džiaugiasi 3,5 tūkst. eurų atlyginimu į rankas.

„Jei tenka padirbėti viršvalandžius, jie taip pat apmokami papildomai. Komunaliniai mokesčiai nėra dideli, o ir kitos išlaidos atitinkamai mažesnės nei Lietuvoje. Kadangi gyvenu viena, man neapsimoka pirkti maisto produktų ir gaminti, nes pavalgyti šalia įsikūrusioje maisto gatvėje kur kas pigiau. Kasdien pietums su gėrimais miesto centre išleidžiu apie 2–3 eurus“, – sakė Audra.

Įmonė, kurioje dirba Audra, padengia ir būsto nuomos išlaidas. Lietuvė įsikūrusi Henano provincijos sostinėje Džengdžou. Ji gyvena miesto centre nedideliame – maždaug 20 kvadratinių metrų – studijos tipo bute su virtuve. Jos kaimynai – didesnes negu vidutines pajamas gaunantys kinai.

Prie įėjimo į daugiabučių kompleksą su uždaru kiemu nuolat budi apsaugos darbuotojas, jis nepatikliai akimis nulydi daugiabučio link sukančius svetimšalius.

„Šiuo metu Kinijoje jau keičiami kai kurie įstatymai, nes kinų pasipiktinimas, kad atvykėliai užima kur kas geresnes pozicijas nei jų pačių darbuotojai, nesvarbu, koks jų išsilavinimas, pasiekė kritinę ribą.

Norintiems dirbti šioje šalyje užsieniečiams apribojimai dar griežtės“, – kalbėjo Audra.

Tiesa, mergina pasakojo, kad ir patys užsieniečiai dažniausiai neplanuoja pensijos sulaukti Kinijoje.

„Po kelerių metų jie išvyksta, nes pinigai tampa mažiau svarbūs, kai pradeda savotiškai erzinti vietinė kultūra, žmonės, jų įpročiai, maistas ir kt.“, – teigė Audra.

Pašnekovė atviravo, kad jos planai padirbėti Kinijoje toli gražu nesiklostė taip sklandžiai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: „Kai internete aptikau darbo pasiūlymą užsieniečiams, pamaniau, kad viskas bus gana paprasta. Pateiksiu reikiamus dokumentus ir, jeigu man pasiseks, pulsiu krautis lagaminų, bet buvo kur kas sudėtingiau. Teko pateikti begalę įvairių dokumentų ir daugybę kartų kulniuoti į Kinijos ambasadą Vilniuje.

O ten tradiciškai vis paaiškėdavo, kad kas nors ne taip. Pasitaikydavo, kad į bendravimą su darbdaviais įsiterpdavo ištisos tylos savaitės, ir jau nebežinodavau, ar noriu tai tęsti.“

Anot Audros, daugiau sumaišties kėlė ne darbdavių reikalavimai dėl turimų profesinių įgūdžių ar anglų kalbos, bet nuolatinis biurokratijos drakono šėrimas įvairiausiomis pažymomis ir kitais dokumentais.

„Jei norite save išbandyti ekstremaliomis sąlygomis – Kinija tam puikiai tinka, – patarė pašnekovė ir pridūrė, kad tol, kol bus gyva, nepamirš kai kurių čia nutikusių dalykų. – Anksčiau gyvenau Uhano mieste, kur klimatas truputį šiltesnis ir drėgnesnis. 

Mano butas buvo šeštame pastato aukšte, ir vieną dieną man sėdint prie kompiuterio pro langą iš lauko ramiausiai įsiropštė milžiniška žiurkė. Uodeguotoji, matyt, ropštėsi siena, kol rado pas ką užsukti.“

Mergina tikino, kad išgirdę šią istoriją kinai tiktai juokėsi, mat tai nieko nestebina: „Šiltesniuose kraštuose kanalizacijos vamzdžiais į tualetus patenka ropliai. Ir tai tik maža dalis vietinės egzotikos.“

Kinija milžino žingsniais juda pirmyn

Kinijoje šiuo metu gyvena apie 1,2 milijardo gyventojų, tad tai viena didžiausių darbo rinkų pasaulyje. Prognozuojama, kad pagal dabartinę naujai įvestą dviejų vaikų politiką Kinijos gyventojų skaičius iki 2029 m. pasieks aukščiausią tašką – 1,45 mlrd.

Kinija taip pat yra ir stambiausia prekių eksportuotoja bei antra pagal dydį importuotoja pasauliniu mastu. Pekinui dedant visas pastangas stiprinti ekonomiką ir didinti įtaką pasaulyje, auga verslo sektorius, nuolat kuriamos naujos darbo vietos. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad iki 2020 m. Kinijos turizmo sektoriuje bus įdarbinta 50 mln. žmonių.

Daugumai darbų, siūlomų užsieniečiams, kinų kalbos nereikia, bet vykstantiems į šią šalį rekomenduojama ją pramokti bent minimaliai. Patys kinai prastai kalba angliškai ar kitomis užsienio kalbomis, tačiau visame pasaulyje steigia Konfucijaus institutus, kuriuose žmonės mokomi kinų kalbos.

Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949 m. valdančioji partija yra Kinijos komunistų partija. Kinijoje egzistuoja dar aštuonios partijos, kurios pavaldžios valdančiajai partijai. Nacionalinis liaudies kongresas yra didžiausias įstatymų leidybos suvažiavimas pasaulyje, turintis beveik 3 tūkst. atstovų. Kinijos liaudies politinę konsultacinę konferenciją sudaro apie 2,2 tūkst. atstovų.