Paniką ilgus dešimtmečius kėlusi ozono skylė: kaip pasikeitė padėtis ir kokia ozono skylės situacija šiandien?

Tačiau praėjus 30 metų nuo ozono skylės atradimo, ji jau nebeatrodo tokia grėsminga. Kaip pasikeitė padėtis ir kokia ozono skylės situacija šiandien? 

Kad viską supratume, turime grįžti 250 metų į praeitį. Supratimas apie mūsų atmosferą atsirado ne anksčiau nei XVIII amžiuje. 1776 metais Antoine‘as Lavoisieris įrodė, kad deguonis yra cheminis elementas, kuris įsitvirtino aštuntu numeriu periodinėje lentelėje. Mokslinė revoliucija paskatino tokius atradimus, kaip A.Lavoisierio, ji taip pat paskatino naujus eksperimentus su elektra. Jie atskleidė negirdėtą tiesą – deguonimi keliaujanti elektra sukuria keistą aštrų kvapą.

XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Christianas Friedrichas Schonbeinas pirmą kartą pavartojo žodį „ozonas“ kvapui apibūdinti. Šis žodis kilo iš graikiško žodžio „ozein“, kuris reiškia „uostyti“. Galiausiai buvo padarytas atradimas, kad ozonas yra dujos, susidedančios iš trijų deguonies atomų. Mokslininkai ėmė daryti prielaidas, kad tai yra kritinė atmosferos sudedamoji dalis ir kad ji gali sugerti saulės spindulius. 

Prancūzų mokslininkai Charlesas Fabry ir Henri Buissonas panaudojo interferometrą ir 1913 metais atliko tiksliausius ozono sluoksnio matavimus atmosferoje. Jie atrado, kad ozonas yra stratosferos sluoksnis, esantis maždaug 18–30 kilometrų aukštyje virš žemės paviršiaus, ir jis sugeria ultravioletinius spindulius. 

Kadangi ozonas neleidžia radiacijai pasiekti Žemės paviršiaus, ozonas suteikia itin svarbią apsaugą nuo svilinančių saulės spindulių. Jeigu nebūtų ozono sluoksnio, saulės spinduliai išdegintų visą žemės paviršių. Per daug metų mokslininkai išsiaiškino, kad ozono sluoksnis yra labai plonas, jis nuolatos kinta ir yra skirtingo storio skirtingose vietose. 

Mokslininkai ėmė galvoti, ar ozoną įmanoma išeikvoti. XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ėmė aiškintis, kaip viršgarsinių orlaivių bei kosminių erdvėlaivių emisijos, išmetamos tiesiai į stratosferą, veikia ozono sluoksnį. 

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai nėra didžiausias ozono sluoksnio priešas – tikrasis pavojus kyla iš dezodorantų buteliukų bei skutimosi kremo talpų. 1974 metais atliktas tyrimas parodė, kad purškiamuose dezodorantų buteliukuose naudojami chlorfluorangliavandeniliai naikina atmosferinį ozoną. Šis atradimas uždirbo Nobelio premiją Paului Crutzenui, Mario Molinai ir F.Sherwoodui Rowlandui. 

Vėlesni atradimai šokiravo net ir šiuos mokslininkus. Atmosferos mokslininkas Richardas Farmanas, kuris ne vieną dešimtmetį Antarktidoje rinko duomenis, pamanė, kad jo prietaisai sugedo, kai šie ėmė rodyti drastišką ir greitą ozono sluoksnio plonėjimą visame žemyne. Tačiau prietaisai neklydo – ozono sluoksnisbuvo pažeistas labiau nei mokslininkai manė. 

Kai žiniasklaida sužinojo šias naujienas, tai tapo pasauline sensacija. Mokslininkai ėmė tyrinėti procesus, lemiančius ozono sluoksnio nykimą, o visuomenė ėmė jaudintis dėl Antarktidoje dirbančių mokslininkų sveikatos, bijodama, kad ultravioletiniai spinduliai gali sukelti baisius nudegimus bei apakinti mokslininkus. 

Baiminantis, kad situacija nepablogėtų, 1987 metais 24 pasaulio valstybės pasirašė Monrealio protokolą, kuriuo buvo apribotas chlorfluorangliavandenilių naudojimas. 

Šiandien mokslininkai žino daug daugiau apie ozono skylę. Jie žino, kad tai yra sezoninis reiškinys, kuris susiformuoja Antarktidoje pavasarį, kai atšyla oras ir suintensyvėja reakcija tarp chlorfluorangliavandenilių ir ozono. Antarktidoje žiemą orams gerokai atvėsus, skylė pamažu pranyksta iki kito pavasario. 

Antarktidos ozono skylė nėra vienintelė. 2003 metais buvo pastebėta mini skylė virš Tibeto, o 2005 metais mokslininkai pastebėjo ozono sluoksnio suplonėjimą virš Arkties. 

Kasmet mokslininkai seka ozono skylės pokyčius virš Antarktidos leisdami balionus, palydovus bei taikydami kompiuterinius modelius. Jie išsiaiškino, kad ozono skylė po truputį mažėja. Jie apskaičiavo, kad jeigu nebūtų įgyvendintas Monrealio protokolas, iki 2013 metų ozono skylė būtų padidėjusi 40 procentų. Vietoje to, tikimasi, kad ozono skylė visiškai išnyks 2050 metais. 

Šiomis dienomis ozono skylė nebėra pagrindinė problema. Dabar mokslininkai ir visuomenė labiau sunerimę dėl anglies dvideginio bei aplinkos taršos. 

Didžiulė baimė dėl ozono sluoksnio plonėjimo bei su tuo susijusių padarinių mobilizavo visuomenę ir mokslininkus, o tai lėmė pergalę šioje srityje. Vis dėlto CO2 sukeliamus neigiamus efektus sunkiau pamatyti plika akimi ir juos apskaičiuoti, todėl visuomenėje nebėra baimės, kuri visus mobilizuotų kovoti su aplinkos tarša. Be to, žmonės mano, kad jeigu taip greitai pavyko susidoroti su ozono skylės problema, lygiai taip pat bus lengva įveikti pasaulinio atšilimo problemą. 

Vis dėlto istorija apie kovą su ozono skyle įkvepia, mat retai kada mokslinė siaubo istorija turi laimingą pabaigą.