Kitokia Rusija, apie kurią oficialiai nutylima: šalies kalėjimai veikia kaip verslai

Rusijoje iš 100 tūkst. žmonių 434 yra kaliniai. Toks skaičius – didžiausias Europoje. Galima palyginti: remiantis 2016-ųjų duomenimis, Jungtinėje Karalystėje 100 tūkst. žmonių tenka 143 kaliniai, Prancūzijoje – 101, Vokietijoje – 76, Lietuvoje – 254.

Joks neutralus stebėtojas negalėtų apibūdinti Rusijos kalėjimo sistemos kaip socialiai teisingos. Griūvanti infrastruktūra, skaidrumo trūkumas, prastai parengti prižiūrėtojai ir didžiulis socializacijos programų trūkumas yra dalis visų problemų naštos, kurią kalinimo įstaigos Rusijoje paveldėjo iš gulagų.

Tačiau apie vieną kalinimo įstaigų veiklos aspektą viešai kalbama retai: čia kaliniai dirba ne dalyvaudami „persiauklėjimo“ programose ar mėgina užsidirbti. Kalinių darbo sąnaudos padengiamos valstybės, o pelną susirenka privatūs asmenys.

Įstaigose bausmę atliekantys kaliniai dažnai tarnauja privatiems komerciniams interesams žmonių, kurie patys gauna atlyginimus ir iš valstybės biudžeto.

Kiekvieni pataisos namai turi tam tikrą gamybos liniją ar specializuojasi konkrečioje srityje: vienur veikia siuvyklos, kitur – medžio, metalo dirbtuvės. Mokesčius už komunalines paslaugas, darbo įrankius arba kalinių atlyginimus padengia valstybė.

Už kai ką iš savo gautų pinigų susimoka ir kaliniai, mat, remiantis Rusijos įstatymais, kaliniai turi kompensuoti valstybei už maistą ir drabužius, kuriuos gauna. Tad dažnai jiems tenka atiduoti net iki 75 proc. algos, gautos už darbą kalinimo įstaigoje veikiančiose dirbtuvėse.

Kalinių pagaminamus daiktus nuperka tarpinės įmonės, kurios prekiauja kalėjimuose pagamintomis prekėmis, arba jie atiduodami kalinimo įstaigų vadovams netiesiogiai, per jų įkurtas įmones, kurios už didelę kainą parduoda nuteistųjų gaminius. Pats kalėjimas ir ten dirbantys kaliniai gauna menką dalį pelno, galiausiai gauto už prekes.

Aleksejus Kozlovas, finansų ekspertas, atlikęs bausmę pataisos namuose Tambovo regione, pasakojo, kokia schema buvo taikoma pardavinėjant vilnones kojines.

„Visi kalėjimų vadovų pavaduotojai turi savo dirbtuves, nors jų tiesiogiai nekontroliuoja, – tai daro jų artimieji. Už kojines, kurios pagaminamos kalinimo įstaigos dirbtuvėse, priklausančiose privatiems asmenims, kaliniams sumokama sugalvota kaina – rinkos dėsniai čia neveikia. O štai prižiūrėtojų artimieji tas kojines iš dirbtuvių parduoda ir susirenka visą pelną, – pasakojo buvęs kalinys. – Kalinimo įstaigai būtų daug geriau, jei ji gamintų ir pati pardavinėtų prekes tiesiogiai.“

Kalėjimų sistemą prižiūrintys valdininkai aiškina, kad pačios įstaigos yra nepajėgios turėti savo dirbtuvių ir parduotuvių.