Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija |
Ugnikalniai visais laikais kėlė didžiulę grėsmę gyvybei. Apie tai, ar šiais laikais ugnikalnio išsiveržimas galėtų nulemti civilizacijos pabaigą, portale bbc.com rašo mokslo naujienų apžvalgininkas Davidas Coxas. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Panašu, kad Neapolio įlankoje stūksantis grėsmingas Europos milžinas pamažu bunda iš gilaus miego. Campi Flegrei arba Flegrėjaus laukai, išvertus iš lotynų kalbos – degantys laukai, yra superugnikalnis. Jį sudaro daugybė sudėtingos struktūros požeminių ertmių, susiformavusių prieš šimtus tūkstančių metų, o jo teritorija driekiasi nuo Neapolio prieigų iki povandeninių Viduržemio jūros platumų. Flegrėjaus laukuose, 11 kilometrų skersmens kalderoje, susidariusioje prieš 200 tūkst., 39 tūkst., 35 tūkst. ir 12 tūkst. metų išsiveržus galingam ugnikalniui, dabar gyvena maždaug pusė milijono žmonių. Pastaruosius pusę tūkstančio metų Flegrėjaus laukų ugnikalnis buvo palyginti tylus ir ramus. Paskutinis, santykinai nedidelis, jo išsiveržimas įvyko 1538 m. – po šio įvykio susiformavo Monte Nuovo – Naujasis kalnas. Tačiau pastaruoju metu ugnikalnio teritorijoje fiksuojami pakitimai rodo, kad ramybės laikotarpis galimai artėja prie pabaigos. Pabudimo ženklus ugnikalnis rodo jau kelis dešimtmečiusPaspartėjus deformavimosi ir temperatūros kilimo procesams kalderos viduje, 2016 m. gruodžio mėnesį Italijos vyriausybė nusprendė padidinti ugnikalnio pavojaus lygį. Vis labiau baiminamasi, kad dujų pasišalinimo slėgis Flegrėjaus laukų gilumoje verdančioje magmoje gali pasiekti kritinę ribą. Staiga išsiveržus didžiuliam kiekiui vulkaninių dujų, gali labai stipriai įkaisti ugnikalnio teritorijoje glūdintys hidroterminiai skysčiai ir uolienos. Jei šis reiškinys imtų vykti dideliu mastu, kiltų pavojus, kad ugnikalnio viduje esančios uolienos įgrius ir sukels išsiveržimą. 2017 m. gegužės mėnesį paskelbtoje tyrimo medžiagoje nurodoma, kad artėjančio išsiveržimo ženklus superugnikalnis rodo jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau svarbiausias klausimas – ne ar, o kada tai įvyks, ir kokiu mastu, rašo D. Coxas. Įvykus vadinamajam Strombolio tipo išsiveržimui, išsilydžiusios uolienos ir vulkaninės dujos į atmosferą išlėktų per kilometrą. Tokio masto išsiveržimas būtų neabejotinai laikomas dideliu incidentu, todėl šimtus tūkstančių gyventojų veikiausiai tektų evakuoti. Tačiau, palyginti su Flegrėjaus laukų praeitimi, toks incidentas būtų vieni niekai. Daugiausia žalos šis ugnikalnis padarė prieš 39 tūkst. metų. Tuomet į stratosferą, maždaug į 70 km aukštį, išlėkė apie 300 kubinių kilometrų skystos uolienos ir 450 tūkst. tonų sieros dioksido. Pelenų debesis pasiekė net 2 tūkst. kilometrų nutolusią teritoriją – dabartinės Rusijos centrinę dalį. Išsiveržimas įvyko tuo metu, kai Europą kaustė ledynmetis. Manoma, kad dėl ugnikalnio išsiveržimo sukeltų padarinių nemaža dalis žemyno liko nuniokota net kelis šimtmečius. Ištisi sausumos ruožai, įskaitant Italiją, Viduržemio jūros pakrantę ir visą Rytų Europą pasidengė iki 20 cm storio pelenų sluoksniu. Žuvo praktiškai visa augmenija, o paveikta teritorija virto dykuma. Dabartinės Rusijos dalis po šio išsiveržimo pasidengė 5 cm storio pelenų sluoksniu – to pakako, kad augalų gyvavimo ciklas sutrikęs išliktų kelis dešimtmečius ar net dar ilgiau. Negana to, dėl didžiulio į aplinką patekusio sieros dioksido kiekio, kaip manoma, prasidėjo vadinamoji vulkaninė žiema. Sieros dioksidas atspindi saulės spindulius viršutiniame atmosferos sluoksnyje, todėl žemės jie nepasiekia. Galingų išsiveržimų pasaulio istorijoje būta ne vieno1991 m. Filipinuose išsiveržus Pinatubo ugnikalniui (tai buvo vienas galingiausių išsiveržimų XX amžiuje), būtent taip ir įvyko: vidutinė temperatūra kurį laiką fiksuota maždaug 0,6 laipsnio žemesnė. Tačiau prieš tai minėto Flegrėjaus laukų ugnikalnio išsiveržimo poveikis veikiausiai buvo daug didesnis. Mokslininkų nuomone, gali būti, kad dėl Flegrėjaus laukų incidento anuomet temperatūra Europoje sumažėjo net 4 laipsniais, o tai reiškia, kad klimatas tokiu atveju turėjo labai smarkiai pakisti. Kokio dydžio žalą padarė paskutinis didelio masto Flegrėjaus laukų ugnikalnio išsiveržimas, nežinoma. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis superugnikalnis mūsų planetoje. Žemės geologijos istorija, pasak D. Coxo, tai apokalipsę primenančių ugnikalnių išsiveržimų sąvadas. Pietvakarinėje Kolorado valstijos (JAV) dalyje stūkso maždaug 100 km pločio ir vieno kilometro gylio kanjonas. Tai yra vieno pragaištingiausių įvykių planetos istorijoje palikimas. Prieš beveik 28 mln. metų išsiveržęs ugnikalnis į orą išmetė apie 5 tūkst. kubinių kilometrų skystos uolienos, o išsiveržimo vietoje susiformavo kaldera – La Garita Caldera. Laimei, rašo straipsnio autorius, tektoninės plokštės toje teritorijoje persislinko, todėl tikimybės, kad incidentas galėtų pasikartoti, nėra. Prieš maždaug 75 tūkst. metų Indonezijoje įvyko panašaus masto Tobos superugnikalnio išsiveržimas, tačiau šis ugnikalnis tebėra aktyvus. Jei išsiveržus Tobai pasaulio padangę iš tiesų užtemdė didžiulis sieros dioksido debesis, vulkaninė žiema galėjo užsitęsti net iki 6 tūkst. metų, mano mokslininkai. Pažymėtina, kad praėjusio amžiaus pabaigoje žmogaus mitochondrinę DNR tyrę genetikai nustatė, kad prieš maždaug 50–100 tūkst. metų gyventojų skaičius Žemėje smarkiai sumažėjo. Daugelis ilgai nesvarstydami šį reiškinį susiejo būtent su Tobos išsiveržimu. Pražūtingi lavos potvyniaiVis dėlto, vulkanologų įsitikinimu, gerokai didesnę grėsmę mūsų išlikimui sukeltų kitai išsiveržimų kategorijai priskiriamo tipo incidentas – lavos išsiveržimas. Išanalizavus fosilijų medžiagą nustatyta, kad per pastaruosius 500 mln. metų visi penki didžiausio masto rūšių išnykimo atvejai sutapo su tokiais ugnikalnių išsiveržimais, kurių metu išsiliejo lava. Šie išsiveržimai – ne pavieniai įvykiai, o ištisa vulkaninių įvykių seka, trukusi šimtus tūkstančių metų. Iš Žemės gelmių besiveržiant didžiuliams įkaitusios lavos kiekiams, kildavę vadinamieji lavos potvyniai. Manoma, kad pražūtingiausi tokio pobūdžio išsiveržimai yra susiję su žemynų judėjimu. Per pastaruosius 250 mln. metų tokių incidentų buvę vos 11, tačiau po kiekvieno iš jų formavosi naujos kalnų grandinės, plokščiakalniai ar vulkaninės kilmės dariniai. Po vieno iš tokių išsiveržimų, įvykusio prieš 66 mln. metų vakarų–centrinėje dabartinės Indijos dalyje, susiformavo milžiniška vulkaninių uolienų atodanga – vadinamieji Dekano Laiptai. Neatmetama, kad būtent po šių ugnikalnių išsiveržimų Žemėje išnyko daugelis augalų ir gyvūnų rūšių. Dėl aplinkoje pasklidusių įvairių dujų mišinių rūgštėjo vandenynai ir smarkiai kito klimatas. Kad ir ką prognozuotų mokslininkai – ar dar vieną superugnikalnio išsiveržimą, ar dar vieną lavos potvynį, – problema išlieka ta pati: nors didžiausią nerimą keliantys pasaulio ugnikalniai yra nuolat atidžiai stebimi, nuspėti, ko iš jų galima tikėtis ir ar pavyks laiku gauti reikiamą signalą, kol kas neįmanoma. Laikotarpis, kuriuo žmonija stebi ugnikalnių elgesį, tėra vos akimirka tarp vulkaninių ciklų, kurie gali trukti milijonus metų. Mes nė nenumanoma, rašo D. Coxas, kuriame šio ciklo etape esame. Visai gali būti, kad nieko nenutiks nei kol mes esame gyvi, nei per ateinančius šimtą tūkstančių metų. Kalbant apie ugnikalnių išsiveržimus aišku tik viena – anksčiau ar vėliau jie tikrai išsiverš. |