Du miestus Estijoje ir Rusijoje skiria tik siaura upė, bet kai pereini tiltą, pasijauti kaip kitame pasaulyje: neįtikėtina, kokie tai skirtingi pasauliai

Jeigu kam nors reikia to įrodymų, tai puikiausias pavyzdys būtų atvejis, kai Europos Sąjunga dviems,  daugiausiai rusakalbių gyvenamiems miestams, skyrė pinigų, kad šie abiejose upės pusėse įrengtų pėsčiųjų takus. Taip esą siekta paskatinti pasienio harmoniją ir turizmą.

Kai darbai buvo užbaigti, takas Narvoje, kuris gavo apie 830 tūkst. JAV dolerių, buvo beveik aštuonis kartus ilgesnis už tą, kuris buvo įrengtas Ivangorode, gavusiame beveik 1,2 mln. JAV dolerių.

Kodėl toks skirtumas? Juos lėmė topografiniai iššūkiai, atsakė Ivangorodo pareigūnai. Sisteminės problemos, paaiškino Narvos pareigūnai. Ir šiek tiek korupcija, pridūrė jie.

„Ten visai kitas pasaulis, – sakė buvęs ilgametis Narvoje rusų kalba leidžiamo laikraščio „Narvskaja gazeta“ redaktorius Sergejus Stepanovas. – Matai ir jauti tai iš karto, kai tik pereini tiltą. Keliai, biurokratija, mentalitetas.“

Jo teigimu, pagrindinė priežastis, kodėl takas Ivangorode gavosi toks trumpas, nepaisant skirtų pinigų, „beveik neabejotinai“ yra korupcija.

Tuo metu Ivangorodo meras, buvęs Federalinės saugumo tarnybos karininkas Viktoras Karpenka sako, kad dėl skirtumo kalta sudėtinga paupio vietovė ir teisiniai apribojimai rusiškoje upės pusėje, o ne korupcija.

„Mūsų pusėje viskas buvo gerokai sudėtingiau nei jų“, – paaiškino Rusijos miesto meras.

Narvoje gyvena apie 60 tūkst. gyventojų, o tai yra penkis kartus daugiau nei Ivangorode. Čia veikia modernios ligoninės, baseinai, prekybos centrai, naujas universitetas. Beveik visame mieste galima nemokamai naudotis belaidžiu internetu.

Viso to nėra Ivangorode, nors Rusijos miestas dabar jau stato municipalinį baseiną. Vidutinis mėnesio atlyginimas čia yra apie 500 JAV dolerių – vos pusė Narvos vidurkio. O pensijų skirtumas dar didesnis.

Narvoje moksleivius žaisti šachmatais mokantis etninis rusas Leonidas Pelesevas pasakojo, kad dauguma Narvoje gyvenančių rusakalbių žiūri Rusijos valstybinę televiziją ir emociškai remia nacionalizmą, kurį skatina Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tačiau nė vienas iš jo pažįstamų iš tiesų nenori gyventi Rusijoje.

„Mes visi rusai, tačiau čia mūsų mentalitetas yra kitoks. Mes pripratę prie europietiškos tvarkos“, – pabrėžė jis.

Jaunimo centre Narvoje, kur jis moko vaikus šachmatų meno, žaidėjams skirti trys gerai šildomi kambariai. O entuziastai, daugiausiai pensininkai, kitoje upės pusėje, Ivangorode, renkasi sporto komplekse, kur jiems tris kartus per savaitę suteikiamas šaltas kambariukas. Šachmatų klubo veiklą čia organizuoja karo veteranų asociacija.

Tiesa, padėtis Ivangorode kiek pagerėjo. Vos prieš kelerius metus miestelis dar atrodė klaikiai, beveik nebuvo karšto vandens ir nuotekų valymo įrenginių. Dabar situacija kiek pasitaisė, tačiau pastaruoju metu dėl sumažėjusio Rusijos biudžeto miestas beveik nebegauna pinigų.

Didžiausiu traukos centru Ivangorode, be 1492 metais pastatytos tvirtovės, yra neseniai renovuota Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia. Sovietmečiu ji buvo smarkiai apleista, tačiau neseniai Rusijos valstybinės geležinkelių kompanijos lėšomis buvo atstatyta.

Bažnyčia, tvirtovė ir įvairūs muziejai galėtų paversti Ivangorodą turistų traukos centru, tačiau prisivilioti juos sunku, nes Rusijos įstatymai ir saugumo aparatas viską gerokai apsunkina. Mat už pasienio zonos gyvenantys rusai ir užsieniečiai, norintys apsilankyti Ivangorode, turi Leningrado srities FSB skyriui rusų kalba pateikti prašymą ir gauti leidimą. „The New York Times“ žurnalistui prireikė dviejų prašymų ir keturių mėnesių, kad gautų leidimus apsilankyti šiame miestelyje.

Vienintelį Ivangorodo laikraštį redaguojanti, vietos mokykloje ir pagalbos smulkiajam verslui centre dirbanti Svetlana Vališvili sakė, kad ne vienerius metus mėgina prisivilioti užsieniečių, kurie čia atvyktų ir investuotų, tačiau reikalus gadina esami apribojimai.

Ivangorodo meras V. Karpenka pripažįsta, kad miestelio priskyrimas ribotai pasienio zonai „nepadeda vystyti turizmo“. Dėl to jis gerokai skiriasi nuo Narvos, kur taip pat yra tvirtovė ir muziejų ir kur bet kuris Estijoje gyvenantis žmogus ar atvykęs užsienietis gali apsilankyti.

Biurokratija ir kiti sunkumai taip pat stabdo ir pėsčiųjų tilto tarp Ivangorodo ir Narvos statybas ir atidarymą.

Tiltas buvo uždarytas nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais ir iki tol vienas miestas tapo dviem miestais skirtingose šalyse. Tiltas, kuris laikomas itin svarbiu Ivangorodo atsigavimui, turėjo būti atidarytas dar pernai. Tačiau valstybinė rusų kompanija, kuri buvo pasamdyta pastatyti muitinės pastatą Rusijos pusėje, nesugebėjo užbaigti darbo.

Kitos pastangos gaivinti Ivangorodą taip pat buvo nesėkmingos, įskaitant ir ES finansuotą projektą, numačiusį paleisti autobusą iš Ivangorodo į Narvą. Projekto atsisakyta po to, kai Rusijos miestelis pareikalavo daugiau nei 4 mln. JAV dolerių autobuso stotelei įrengti. Tuo tarpu Narva, kurioje atlyginimai didesni ir statybinės medžiagos brangesnės, paprašė tam pačiam reikalui 1 mln. JAV dolerių.

Rusijos pusės nesugebėjimas laikytis biudžeto ir darbų grafiko kaltinamas dėl didžiausio, ar bent jau labiausiai matomo, skirtumo tarp Ivangorodo ir Narvos. Tai infrastruktūros būklė. Estijos pusėje gatvės švarios, gerai prižiūrimos. O Ivangorode gatvės duobėtos ir kone avarinės būklės.

Abiejuose miesteliuose yra nemažai nepatrauklių sovietinės eros pastatų. Ivangorode pastatų amžius yra akivaizdus. O Narvoje pastatai atnaujinti, aplinka sutvarkyta.

Kiekviena išskirto miesto dalis po Sovietų Sąjungos žlugimo susidūrė su tomis pačiomis ekonominėmis problemomis, nes sovietinės eros fabrikai bankrutavo. Milžiniškas tekstilės fabrikas Narvoje atleido 10 tūkst. žmonių, o Ivangorode žlugo spaustuvė ir kitos gamybos įmonės.

Visuomenės pasipiktinimas vis augo ir net abiejose upės pusėse pasigirdo raginimų perkelti valstybių sieną, kad abu miestai vėl būtų sujungti į vieną. Ivangorodo tarybos opozicijos narys Jurijus Gordejevas net buvo surinkęs parašus už peticiją, kuria Estija raginama inkorporuoti Rusijos miestą.

Tačiau suvienijimo pastangos, prasidėjusios dar velionio Rusijos prezidento Boriso Jelcino prezidentavimo metu dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje, baigėsi 2012 metais, kai J. Gordejevas mirė nuo širdies smūgio. O audringą vietos politiką Ivangorode pakeitė naujas lojalumo V. Putinui laikotarpis.

Kai rusai 2014 metais okupavo Krymą ir ėmė skatinti separatizmą Rytų Ukrainoje, Vakarų šalių sostinėse kilo nerimas, jog rusai gali paskatinti separatistines nuotaikas ir Narvoje.

Narvos meras Tarmo Tammiste pamena, kaip užsienyje jo vis klausinėjo, ar Narva nebus sekanti.

„Narva nėra ir niekada nebus sekanti. Vietiniai rusai nenori grįžti į savo tėvynę“, – sakė jis.

Kai kurie žmonės kitoje upės pusėje perka namų, tačiau daugiausiai tai Rusijos piliečiai, kurie perka būstą Estijoje investicijai arba norėdami gauti galimybę naudotis geresnėmis sveikatos priežiūros paslaugomis Narvoje.

Narvoje veikiančios vietos nekilnojamojo turto bendrovės vadovas Aleksandras Bogensas sakė, kad maždaug pusę visų nekilnojamojo turto sandorių kurortinėje Narva-Joesuu zonoje prie Baltijos jūros sudaro sandoriai, kuomet turtą perka asmenys iš Rusijos.

Nepaisant užkietėjusio rusų patriotizmo Narvoje, paramos V. Putinui ir pasipiktinimo estiškomis pilietybės suteikimo taisyklėmis, kurios esą diskriminuoja rusakalbius, rusai nenori keltis į kitą upės pusę – į Ivangorodą.

„Ten net ne miestas, tik viena ar dvi gatvės, – sako Narvoje gyvenančius rusus vienijančios Rusijos piliečių sąjungos vadovas Vladimiras Petrovas. – Žinoma, kad čia, Narvoje, geriau nei Ivangorode.“