Ar netolimoje ateityje įmanomas Šiaurės ir Pietų Korėjų susivienijimas? Ką mano patys korėjiečiai – „pralaužti 75 metų nesantaikos ledus“ mėginta jau ne sykį (Video)

Devintojo dešimtmečio pabaigoje situacija pasikeitė, nes pasibaigė Šaltasis karas ir vėl atrodė įmanomas korėjiečių susitaikymas.

1988 m. Seulo olimpinės žaidynės paskatino Pietų Korėją siekti geresnių santykių su komunistinėmis šalimis, siekiant užtikrinti jų dalyvavimą.

Olimpiadoje dalyvavo rekordinis skaičius šalių iš abiejų Šaltojo karo blokų, įskaitant Sovietų Sąjungą ir Kiniją.

Tai, net ir atsižvelgiant į Šiaurės Korėjos bandymą 1987 m. sužlugdyti žaidynes subombarduojant Pietų Korėjos lėktuvą, kuriame žuvo 115 žmonių, padedamas kylančio Pietų Korėjos tarptautinio statuso ir aktyvios diplomatijos siekiant normalizuoti santykius su Sovietų Sąjunga ir Kinija, Pchenjanas sutiko kalbėtis su Seulu.

Iki 1991 m. Šiaurės ir Pietų Korėjos gyventojai vėl sugalvojo susitaikymo idėją ir pasirašė Pagrindinį susitarimą.

Jame korėjiečiai savo santykius apibrėžė ne kaip dvi atskiras valstybes, bet labiau „specialųjį tarpą“ – procesą galutinio susijungimo link.

1992 m. jie parengė bendrą Korėjos pusiasalio denuklearizacijos deklaraciją. Tačiau 1992 m. pabaigoje Korėjos santykiai labai pablogėjo.

Šiaurės Korėja atsisakė priimti Tarptautinės atominės energijos agentūros patikrinimus ir prieštaravo JAV ir Pietų Korėjos bendrų karinių pratybų atnaujinimui.

Kitas svarbus įvykis įvyko 2000 m. – Šiaurės ir Pietų Korėja surengė pirmąjį aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris iki šiol pasiekė svarbiausią ir dažniausią dviejų Korėjų bendradarbiavimą.

Pietų Korėjos prezidento Kim Dae-Jungo ir jo įpėdinio Roho Moo-Hyuno „Saulės spindulių“ politika turėjo numatyti laipsnišką Šiaurės Korėjos perėjimą prie susijungimo per Korėjos bendradarbiavimą humanitariniais, ekonominiais, politiniais, socialiniais ir kultūriniais klausimais.

Tačiau, atsižvelgiant į besitęsiančias Pchenjano provokacijas ir branduolinės plėtros programą, tokio tipo į užduotį orientuota politika turėjo rimtų ribų. Laikui bėgant, ji vis labiau prarado populiarumą visuomenėje.

Vėliau sekusios konservatorių vyriausybės palaikė susijungimo tikslą, tačiau Korėjos susitaikymo sąlygas lėmė neprognozuojamas Pchenjano elgesys. Šiaurės Korėjos branduoliniai ir raketų bandymai bei provokacijos, kaip antai 2010 m. torpedos išpuolis prieš Pietų Korėjos karinio jūrų laivyno laivą ir Pietų Korėjos salos apšaudymas, sužlugdė didelę pažangą, padarytą per 2000 m. susitikimą.

Ar po trijų pagrindinių bandymų ir nesėkmių vėl įmanoma susijungti artimiausiu metu?

Šios praeities derybos rodo, kad susitaikymas nebuvo tvarus be apčiuopiamos pažangos panaikinant Šiaurės Korėjos branduolinius pajėgumus.

Tuo pačiu metu dabartinis Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-Inas yra labiau linkęs atsisakyti konservatyvesnio požiūrio ir siekti įsipareigojimų be tokių garantijų. Tai gali būti tarpusavio derybų kitas posūkis. Be jokios abejonės, jis kur kas aktyviau kuria Korėjos susitaikymo galimybes.

Prezidentas Moonas susiduria su tokia pačia sunkia realybe kaip ir jo pirmtakai. Padidėjus Pchenjano grėsmei, Pietų Korėjos vyriausybė turės glaudžiau bendradarbiauti su kitomis šalimis, šiuo metu įgyvendinančiomis sankcijas Pchenjanui.

Jei Seulas susitars dėl Korėjos mainų ir bendrų projektų, tačiau Šiaurės Korėja ir toliau dalyvaus provokacijoje, skeptiški Pietų Korėjos gyventojai greičiausiai nepalaikys vyriausybės įsitraukimo į tokią šalių suvienijimo politiką.